„Žalgiris“ – neabejotinai geriausiai pasaulyje žinomas Lietuvos sporto prekės ženklas, kurį jau septynis dešimtmečius garsina ne vienos sporto šakos atstovai. Daugelis Europos sporto mėgėjų ne sykį girdėjo apie Kauno „Žalgirio“ vyrų krepšinio ir moterų rankinio, Vilniaus „Žalgirio“ futbolo komandų laimėjimus.
Pastaraisiais metais plačiausiai skamba Kauno „Žalgirio“ vyrų krepšinio klubo pavadinimas. Tačiau Senasis žemynas daug anksčiau negu krepšininkus gerai pažino Kauno „Žalgirio“ rankininkes.
Daugiau nei prieš pusę amžiaus – 1961 metais – „Žalgirio“ moterų rankinio komanda pirmoji tarp visų sporto šakų Lietuvos ekipų startavo žemyno klubų turnyre, 1967 metais pirmoji laimėjo oficialias tarptautines varžybas, o 1968 metais pirmoji ir iki šiol vienintelė tarp mūsų šalies komandinių žaidimų atstovių tapo stipriausia Europoje du sezonus iš eilės.

Kad taptų stipriausiomis žemyne, „Žalgirio“ merginoms reikėjo nueiti ilgą kelią. Pirmiausia – prasimušti langą į Europą, tai yra tapti SSRS čempionėmis. O tai pavyko anaiptol ne pirmuoju bandymu.
Žalgirietės net keturiuose pirmuosiuose SSRS mažojo rankinio čempionatuose laimėjo bronzos arba sidabro medalius, bet nuversti sovietų rankinio lyderę Maskvos „Trud“ ekipą pavyko tik penktuoju bandymu – 1966 metais.
Patekus į Čempionių taurės turnyrą lengviau netapo – ten Kauno rankininkių laukė nemažiau pajėgūs Rytų Vokietijos, Vengrijos, Rumunijos klubai.

Kaunietėms paskutinąja vos netapo jau pirmoji dvikova su Vokietijos Demokratinės Respublikos (VDR) čempione Rostoko „Empor“ komanda. Pirmose rungtynėse „Žalgiris“ savo aikštėje nugalėjo viešnias iš Vokietijos 9:8, bet po finalo sirenos linsmesnės buvo varžovės – vieno įvarčio deficitas prieš atsakomąjį mūšį Rostoke „Empor“ žaidėjas visiškai tenkino.
Rostoke abi komandos patyrė nemažai jaudininačių akimirkų. Jau rungtynių pradžioje kaunietės pasiuntė varžoves į sunkų nokdauną 5:1 ir pačios patikėjo pergale. Tačiau džiaugtis buvo anksti – visi svarbiausi įvykiai laukė priešakyje.
„Empor“ ne tik pasivijo, bet ir išsiveržė į priekį 6:5, tačiau „Žalgiris“ sugebėjo išlyginti rezultatą ir išplėšti pergalingas lygiąsias 6:6.
Tai prilygo nedideliam žygdarbiui, nes lietuvės kovojo ne vien su varžovėmis ir sausakimšai tribūnas užpildžiusiais vokiečių sirgaliais, bet ir su teisėju iš Rumunijos P.Popescu. Jis net septynis kartus šalino žalgirietes iš aikštės (varžovių – nė karto) ir neįskaitė trijų Kauno komandos įvarčių.
Vėliau, turnyrui pasibaigus Kauno rankininkės kone sutartinai tvirtino, kad tai buvo sunkiausias mačas. Net sunkesnis negu finalo rungtynės su kita Rytų Vokietijos komanda „Leipzig“.

Kitas dvi varžoves „Žalgirio“ rankininkės įveikė irgi sunkiai, bet ne taip sunkiai kaip „Empor“. Ketvirtfinalyje buvo nugalėtas Budapešto „Spartacus“ (Vengrija) 7:8 ir 11:8, pusfinalyje – Timišoaros „Universitatea“ (Rumunija) 10:7 ir 4:5.
Finalo rungtynės dėl Slovakijos sporto žurnalo „Štart“ įsteigto prizo vyko 1967 metų balandžio 2 dieną Bratislavoje. Sirgaliai iš Lietuvos nukeliauti į Slovakijos sostinę negalėjo, tačiau žalgirietės Bratislavos sporto rūmuose nebuvo vienos. Tribūnose įsikūrė ansamblio „Nemunas“ dainininkai ir šokėjai, tomis dienomis gastroliavę Vienoje ir vienam vakarui persikėlę per Dunojų, kad palaikytų Lietuvos komandą.
Tuo tarpu dešimtys tūkstančių Lietuvoje likusių sporto mėgėjų prigludo prie radijo imtuvų. O iš jų sklido džiugias naujienas perduodančio komentatoriaus balsas: svarbiausiame metų mūšyje „Žalgiris“ nugalėjo „Leipzig“ komandą 8:7!
Nors persvara buvo labai slidi, o kova vyko permainingai, „Žalgirio“ trenerė Fausta Bimbienė po rungtynių tvirtino pergale patikėjusi jau po pirmojo kėlinio, kuris baigėsi lygiosiomis 3:3.

Po metų „Žalgiris“ tapo pirmąja komanda, Europos čempionių taurę laimėjusia du sezonus iš eilės.
Apginti stipriausios žemyno ekipos vardą buvo net lengviau negu jį iškovoti. Burtai kaunietėms parinko silpnesnes varžoves ir iki pat finalo nė viena komanda nemetė „Žalgiriui“ rimto iššūkio.
Aštuntfinalyje lietuvaitės visai nežaidė, ketvirtfinalyje įtikinamai nugalėjo „Hamburg“ (Vokietija) 23:12 ir 10:14, pusfinalyje – Krokuvos „Cracovia“ (Lenkija) 17:9 ir 17:8.
Finale, kuris įvyko 1968 metų kovo 31 dieną ir vėl buvo surengtas Bratislavoje, Kauno komanda susitiko su senomis pažįstamomis Rostoko rankininkėmis. Rungtynių didvyre tapo „Žalgirio“ vartininkė Rožė Stasiulevičienė. Ji atrėmė tris baudinius ir dar kelis kartus gelbėjo komandą nuo regis neišvengiamų įvarčių.
Galiausiai viskas baigėsi laimingai. Antrojo kėlinio pradžioje nuo varžovių nutolęs „Žalgiris“ pasiekė pergalę 13:11.
Antrąjį Kauno komandos triumfą jau galėjo pamatyti ir Lietuvos sirgaliai. Lemiamas turnyro rungtynes transliavo nacionalinė televizija.

Kitą sezoną Europos čempionių taurės turnyras dėl politinių priežasčių nebuvo surengtas. Tad „Žalgiris“ dar kartą titulą gynė tik 1969-1970 metų sezone.
Deja, trečią kartą iš eilės parvežti taurę į Lietuvą nepavyko. Kauno komanda įveikė dvi pirmąsias varžoves, bet pusfinalyje nusileido Kijevo „Spartak“ klubui.
„Spartak“ rankininkės perėmė estafetę iš „Žalgirio“ ir Europos arenose viešpatavo beveik du dešimtmečius. Ukrainos komanda nuo 1970 iki 1988 metų Čempionių taurę laimėjo net 13 kartų.
Tuo tarpu „Žalgiris“ dar kelis kartus iškovojo SSRS pirmenybių sidabro ir bronzos medalius, bet pamažu vis labiau atsiliko nuo lyderių. Galiausiai Lietuvos moterų rankinio centras iš Kauno persikraustė į Vilnių, o 1988 metais Lietuvos sostimės komanda „Eglė“ laimėjo trečią pagal rangą žemyno prizą IHF taurę.