„Kataro rinktinė sudaryta pagal taisykles. Bet ar ne laikas tas taisykles peržiūrėti?“, – dar nesibaigus pasaulio vyrų rankinio čempionatui visai neretoriškai paklausė Prancūzijos rinktinės treneris Claude‘as Onesta. Taip vienas garsiausių rankinio specialistų reagavo į tai, kad į planetos lyderių gretas staiga įsiveržė Kataro komanda, sudaryta iš kitose šalyse išugdytų ir tik pastaraisiais metais Kataro pilietybę gavusių žaidėjų. Panašiai kalbėjo ne vien C.Onesta – katariečių strategija privertė sunerimti didelę dalį pasaulio rankinio bendruomenės.

 

 

Keturiolika užsieniečių

Danijelis Šaričius ir Eldaras Memiševičius gimė Bosnijoje ir Hercegovinoje, Žarko Markovičius, Goranas Stojanovičius ir Jovo Damjanovičius – Juodkalnijoje, Bertrand‘as Roine – Prancūzijoje, Borja Vidalis – Ispanijoje, Rafaelis Capote – Kuboje, Youssefas Benali – Tunise, Mahmoudas Hassaballa ir Hassanas Mabroukas – Egipte, Hamadas Madadi – Irane, Kamalaldinas Mallashas ir Hadi Hamdoonas – Sirijoje

Prieš ketverius ar šiek tiek daugiau metų dauguma šių rankininkų atstovavo savo šalims ir buvo varžovai. Tačiau viskas labai greitai pasikeitė – žaidėjai iš įvairių pasaulio dalių atsidūrė vienoje komandoje ir per 2015 metų pasaulio rankinio čempionatą vilkėjo Kataro rinktinės aprangą.

Vadovaujant ispanui treneriui Valero Riverai ši marga kompanija pasiekė netikėtą, bet kartu ir dėsningą rezultatą – iškovojo sidabro medalius.

Ir sukėlė daug kalbų, kad taip būti neturėtų, nes besaikė natūralizacija iškraipo rinktinių varžybų prasmę.

 

Kvietė garsius žaidėjus

Natūralizacijos vajų Kataro rankinio asociacija (QHA) pradėjo, kai 2011 metų sausį gavo teisę rengti 2015 metų pasaulio pirmenybes. Jau 2013-ųjų planetos čempionate Katarui atstovavo H.Mabroukas, H.Madadi ir E.Memiševičius, tų pačių metų pasaulio jaunimo pirmenybėse – E.Memiševičius ir abu sirai. O per kitus dvejus metus Kataro rinktinės žaidėjais tapo visas būrys dar garsesnių rankininkų.

Šio žaidimo gerbėjams „naujųjų katariečių“ pristatinėti nereikia. Pagrindinis vartininkas ir ryškiausia rinktinės žvaigždė D.Šaričius beveik dešimtmetį žaidžia stipriausiuose Ispanijos lygos klubuose ir tapo Čempionų lygos nugalėtoju, Ž.Markovičius,  G.Stojanovičius ir B.Vidalis (beje, šis ispanas buvo profesionalas krepšininkas, o žaisti rankinį pradėjo tik 24-erių) su tuometiniais klubais laimėjo kitus Europos turnyrus, o B.Roine, vilkėdamas Prancūzijos rinktinės aprangą, tapo pasaulio čempionu.

Kataras nusitaikė ne vien į garsenybes. Jauniausiam rinktinės žaidėjui J.Damjanovičiui – vos 18 metų, dar trims iš kitų šalių suviliotiems rankininkams – 22-eji ar 23-eji.

„Esame maža šalis, kurioje gyvena nedaug žmonių, todėl turėjome pasikviesti žaidėjų iš kitur“, – neįprastuose rinktinės formavimo principuose nieko blogo nematė QHA vadovas Ahmedas Mohammedas Abdulrabas Al-Shaabi.

 

Apie honorarus nekalba

Kaip QHA atsilygina savo samdiniams, niekas tiksliai nežino. Europos žiniasklaida bandė skaičiuoti Kataro rinktinės žaidėjų pinigus, bet visi bandymai išsiaiškinti jų uždarbį buvo tik gandų lygio.

Lenkijos dienraštis „Gazeta Wyborcza“ spėjo, kad apsivilkti Kataro aprangą sutikusių užsieniečių honoraras turėtų būti apie 600 tūkst. eurų. Mat tiek viena turtingiausių pasaulio valstybių siūlė į Kataro rinktinę kviestam lenkui Marcinui Lijewskiui.

Vokietijos dienraščio „Die Welt“ žiniomis, Kataro rankinio vadovai kiekvienam žaidėjui už kiekvieną pergalę pasaulio čempionate pažadėjo sumokėti po 100 tūkst. eurų. Kataro rinktinė vien grupės varžybose laimėjo ketverias rungtynes, po to iškovojo dar tris pergales aštuntfinalyje, ketvirtfinalyje ir pusfinalyje. Sudėjus gautųsi, kad kiekvienas rankininkas praturtėjo bent 700 tūkst. eurų, tačiau, suprantama, kad atlygis vėlesniuose varžybų etapuose turėjo būti didesnis.

Serbijos dienraštis „Vesti“ teigė, kad už patekimą į pusfinalį Kataro rankininkai gavo po 2 mln. eurų, namą ir „Maserati“ automobilį.

„Esu sutrikęs. Matau, kad apie mano milijonus kalba visa buvusi Jugoslavija, ir negaliu patikėti. Žmogus, kuris tai sugalvojo, tikriausiai pasižymi labai lakia fantazija, – pyktelėjo D.Šaričius. – Taip, mums sumokės premijas už pergales, bet visos kalbos apie pasakiškus turtus yra prasimanymai“.

Kuri gandų dalis išties yra prasimanymai, o kuri – tikrovė, tiksliai žino tik pats D.Šaričius ir jo komandos draugai.

 

Užsidirbti neatsisakytų

QHA vadovai dar 2013-ųjų vasarą tvirtino, kad daugiau žaidėjų iš kitų šalių nekvies. Tačiau jų žodžius paneigė danas sporto agentas Madsas Wintheris, pernai pareiškęs, kad tarsis su keliais Danijos rankininkais ir bandys juos įkalbėti atstovauti Katarui.

„Kataro rinktinė domisi skandinavų rankininkais ir nagrinėja keturias ar penkias Danijos žaidėjų kandidatūras, – kalbėdamas su Danijos nacionaline televizija, neslėpė M.Wintheris. – Nežinau, kada tai atsitiks, bet mes dirbame šia kryptimi“.

Tarp sustiprinti Kataro rinktinę galinčių žaidėjų buvo minimas karjerą Danijos nacionalinėje komandoje baigęs Clausas Molleris Jakobsenas. „Jei su manimi susisieks, nagrinėsiu pasiūlymą, – dienraščiui BT sakė C.Jakobsenas. – Nesu įsitikinęs, ar atsakysiu teigiamai, bet jei mane sudomins – sutiksiu.

Galima kritikuoti tokius rinktinės formavimo principus, bet jie nenusižengia taisyklėms ir suteikia rankininkams galimybę užsidirbti“.

 

Liberalios taisyklės

Rankinyje galioja daug liberalesnės natūralizacijos taisyklės negu kituose populiariausiuose komandinuose žaidimuose futbole ar krepšinyje. Jei futbolininkai ir krepšininkai, žaidę vienos šalies suaugusiųjų rinktinėje, nebegali atstovauti kitai šaliai (tiesa, UEFA ir FIBA yra padariusios keletą išimčių, bet jas galima suskaičiuoti ant rankų pirštų), tai rankininkams leidžiama lengvai pakeisti rinktinę.

Pagal Tarptautinės rankinio federacijos (IHF) nuostatus, rankininkas gali atstovauti naujai šaliai praėjus trejiems metams nuo tada, kai paskutinį kartą dalyvavo oficialiose varžybose vilkėdamas kitos rinktinės aprangą. Žaidėjui net nereikia gauti anksčiau atstovautos nacionalinės federacijos sutikimo (pavyzdžiui, krepšinyje toks sutikimas yra būtinas).

Tuo naudojasi ne vien Kataro rankinio asociacija – natūralizuotų žaidėjų turi arba pastaraisiais metais turėjo ir nemažai kitų komandų.

Tarp Europos šalių natūralizacijos lyderė yra Austrija, kuriai šių metų pasaulio čempionate atstovavo keturi rankininkai, anksčiau žaidę kitose rinktinėse. Tarp jų – lietuviai Vytautas Žiūra ir Romas Kirveliavičius.

 

Rengėsi kelis mėnesius

Nors Kataro rinktinės žaidėjų pavardės gerai žinomos rankinio pasaulyje, šio žaidimo specialistai šeimininkų komandos nevadino turnyro favorite. Buvo kalbama, kad Katarui atstovauja tik šeši ar septyni pasaulinio lygio rankininkai – per mažai, kad ši komanda galėtų kovoti dėl medalių.

„Kataras per rungtynes su Ispanija, Slovėnija ir Baltarusija bus autsaideris“, – prieš čempionatą prognozavo Vokietijos dienraštis „Frankfurter Allgemeine“.

Tačiau Kataro rinktinė turėjo vieną didelį privalumą. Beveik visi „katariečiai“ (vienintelė išimtis – D.Šaričius) atstovauja šios šalies klubams ir nuo praėjusių metų vasaros treniravosi kartu. „Kartu treniravomės ir kryptingai rengėmės čempionatui nuo rugpjūčio. Kataro lyga mums buvo antraeilė“, – paaiškino antrasis rinktinės vartininkas G.Stojanovičius.

Europos šalių rinktinės tokios privilegijos neturėjo. Europiečiai rankininkai iki pat Kalėdų ar Naujųjų metų žaidė klubuose ir į rinktinių stovyklas susibūrė tik likus dviem ar trims savaitėms iki pasaulio čempionato.

Treniruotės nenuėjo veltui. Geriau veiksmus suderinęs „autsaideris“ Kataras nugalėjo ne tik Slovėnijos, Baltarusijos (grupės etape) bei Austrijos rinktines (aštuntfinalyje), bet ir dar stipresnes Vokietijos bei Lenkijos komandas (ketvirtfinalyje ir pusfinalyje).

„Jei mes galėtume rinktinėje, kaip klube, treniruotis šešis mėnesius, būtume daug stipresni“, – atsiduso Vokietijos rinktinės lyderis Uwe Gensheimeris.

 

Samdė net sirgalius

Kataro rankinio asociacija užsienyje „įsigijo“ net sirgalių. Europos žurnalistai greitai išsiaiškino, kad apie 60 į katariečius visai nepanašių, bet visą čempionatą Kataro rinktinės marškinėlius vilkėjusių ir Kataro vėliavomis mojavusių sirgalių atvyko iš Ispanijos.

QHA šiam būreliui sumokėjo už kelionę, gyvenimą Dohoje, aprūpino bilietais ir Kataro rinktinės atributika. Pasak vokiečių dienraščio „Frankfurter Allgemeine“, iš Valensijos, Kuenkos, Arandos ir Sagunto Puerto atvykę ispanai buvo apgyvendinti viename Dohos viešbutyje, kuriame nakvynė kainuoja 107 eurus.

Samdyti ispanų sirgaliai Kataro komandą triukšmingai palaikė net tada, kai ji kovojo su Ispanijos rinktine.

Dar keli šimtai sirgalių, kaip spėja Europos žurnalistai, buvo į areną atvesti Kataro kariškiai.

Tuo tarpu bilietus įsigijusiems vokiečių ir danų sirgaliams vietų neliko. Per Kataro ir Vokietijos komandų rungtynes bilietus turėję europiečiai į areną nebuvo įleisti. Prie įėjimo iš Vokietijos atvykę žiūrovai išgirdo žinią, kad jų vietos jau užimtos, ir liko už durų.

 

Priekaištai teisėjams

Austrijos, Vokietijos ir Lenkijos – trijų šalių, kurių rinktinės pralaimėjo katariečiams atkrintamosiose varžybose, – žiniasklaida bandė sukelti teisėjavimo skandalą. Pralaimėjusieji buvo labai nepatenkinti arbitrų sprendimais, o Lenkijos rankininkai vos nuaidėjus pusfinalio rungtynių sirenai susibūrė aikštės viduryje ir, atsisukę į teisėjus, ironiškai jiems paplojo.

Dar prieš tai žibalo į ugnį šliūkštelėjo IHF Taisyklių ir teisėjų komisijos pirmininkas vokietis Manfredas Prause. Po Vokietijos rinktinės pralaimėjimo šeimininkams M.Prause kai kuriuos, jo manymu, itin lanksčiai taisykles interpretavusius teisėjus pavadino „taisyklių akrobatais“.

Vis dėlto dauguma kalbų apie perdėtą teisėjų palankumą šeimininkams buvo visiškai nepagrįstos. „Nevarykime ant teisėjų. Jų sprendimai neturėjo drastiško poveikio rungtynėms“, – po jo tautiečių pralaimėjimo dienraščiui „Gazeta Wyborcza“ sakė buvęs Lenkijos rinktinės žaidėjas Arturas Siodmiakas.

 

Pražūtingas kelias

Vasario 1 dieną, kai vos prieš kelis mėnesius atidarytoje Lusailo arenoje (ji buvo suprojektuota ir pastatyta, kai Kataras gavo teisę rengti pasaulio rankinio čempionatą) išsirikiavo į finalą patekusios Prancūzijos ir Kataro rinktinės, Europos rankinis buvo vieningas, kaip niekada iki tol. Už prancūzus karštai sirgo net tie, kurie anksčiau šios šalies komandai nejautė jokių simpatijų.

Padidėjusią atsakomybę jautė ir C.Onesta. „Jei būtume pralaimėję, man būtų skaudu dėl pralaimėjimo, – po finalo sirenos sakė Prancūzijos rankininkų treneris. – Bet man būtų dvigubai skaudu, nes pasauliui būtų pasiųsta negera žinia.

Manau, kad sportininkas, gavęs pilietybę šalies, kurioje nuolat gyvena ir augina vaikus, turi teisę žaisti tos šalies rinktinėje. Bet kai sportininkas gauna laikiną pilietybę dėl vieno ar kelių turnyrų, tai yra taisyklių iškraipymas. Nenoriu mesti akmens į Kataro rankinio federaciją, jie pasinaudojo taisyklėmis. Bet ėjimas šiuo keliu gali būti pražūtingas rankiniui“.