Pasaulio čempionatas yra įdomus. Pasaulio čempionatas a priori yra įdomus, o šis pasaulio rankinio čempionatas dėl kelių objektyvių priežasčių yra ypatingai įdomus. Visų pirma, dėl to, kad rengiamas šio žaidimo lopšyje Vokietijoje ir Danijoje, kur susidomėjimas rankiniu yra itin didelis ir žiūrovai, ypač Vokietijoje, į tribūnas plūsta net tada, kai nežaidžia šeimininkų komandos. Visų antra, dėl sugrąžintos senosios varžybų sistemos, kuri dar labiau sustiprina intrigą ir padidina įdomių rungtynių skaičių.

Kelis praėjusius pasaulio čempionatus iškart po grupių etapo prasidėdavo atkrintamosios varžybos, kuriose nuo aštuntfinalio žaisdavo šešiolika komandų. Toji sistema turi žavesio, bet trūkumų turi daugiau negu privalumų. Todėl labai nudžiugino žinia, kad Tarptautinė rankinio federacija (IHF) grąžino antrą grupių etapą, kuriame kovoja dvylika stipriausių pasaulio komandų!

Kuo blogos atkrintamosios varžybos? Visų pirma, jose pernelyg stiprus atsitiktinumo veiksnys. Nepakankamas favoritų nusiteikimas ir vienas netikėtas rezultatas grupės varžybose – ir jau ketvirtfinalyje susiremia komandos, kurių dvikova galėtų papuošti finalą. Arba palankūs burtai ir keli keisti teisėjų švilpukai – ir iki pusfinalio nukeliauja iki tol nė vieno stipraus varžovo neįveikę vidutiniokai.

Žinoma, tikri čempionai privalo čempioniškai žaisti visą turnyrą, todėl čempionais atsitiktinai netampama. Tačiau dalinantis kitus medalius, galiojant anai varžybų sistemai, neretai pernelyg daug lemdavo ne tikrasis komandų pajėgumas, o atsitiktinumai.

Šiais metais grąžinta varžybų sistema atsitiktinumo veiksnį žymiai sumažina. Visiškai panaikinti atsitiktinumo veiksnio neįmanoma, nes komandas į grupes vis tiek suskirsto burtai (tikriausiai nedaugelis ginčysis, kad ir šių metų čempionato antrajame etape I grupė su Prancūzija, Ispanija, Kroatija ir Vokietija yra gerokai stipresnė negu II grupė su Danija, tebūnie Švedija, Norvegija ir … kas ten dar joje žaidžia?). Bet esant šiai varžybų sistemai kiekvieno taško vertė net pirmajame etape padidėja, stipriausios komandos tarpusavyje žaidžia daugiau rungtynių, todėl prasmukti taip, kaip prieš ketverius metus prasmuko Kataras arba užpernai Slovėnija, praktiškai neįmanoma.

Staigmenos yra įdomu. Silpnesnių komandų pergalės prieš stipresnes prideda intrigos bet kuriam turnyrui. Tačiau neutralūs sirgaliai finalo (ar pusfinalio) Prancūzija – Danija arba Ispanija – Kroatija vis vien lauks labiau negu finalo Vokietija – Vengrija.

Apie dar vieną didelį šios varžybų sistemos privalumą jau užsiminiau. Esant antram grupių etapui sirgaliams pateikiama daugiau rungtynių tarp elitinių komandų.

Galima pasitelkti paprastą aritmetiką. Šiame čempionate matome septynias aukštesnio lygio komandas (jos jau buvo paminėtos), kurios yra pagrindinės pretendentės laimėti medalius. Atmetant etapus, kurie nepasikeitė (pirmąjį etapą, pusfinalį ir finalą), jei vyktų atkrintamosios varžybos, didžiojo septyneto komandos aštuntfinalyje ir ketvirtfinalyje sužaistų trejas tarpusavio rungtynes. Tuo tarpu pagal šiais metais sugrąžintą sistemą vien antrojo etapo I grupėje įvyks ketverios dvikovos tarp elitinių rinktinių. Dar du milžinų susirėmimai laukia II grupėje.

Sugrąžintas antras grupių etapas padarė pasaulio čempionatą dar įdomesniu. Jau šeštadienį žiūrovai galės mėgautis pasaulio čempionės Prancūzijos ir Europos čempionės Ispanijos rungtynėmis, ir tai toli gražu ne pabaiga. Galima neabejoti, kad rankinio šventė padovanos dar ne vieną nuostabią akimirką.