Lietuvos vyrų rankinio rinktinė šiais metais po ilgos pertraukos dalyvaus Europos pirmenybėse. Lietuvos rankininkai į vieną iš didžiųjų turnyrų pateko pirmą kartą šiame amžiuje, o geriausius laikus mūsų šalies vyrų rinktinė išgyveno XX amžiaus pabaigoje. Tuomet Lietuvos komanda iškovojo kelialapius į du iš eilės svarbiausius rankinio turnyrus: Japonijoje vykusias 1997 metų pasaulio pirmenybes ir Italijoje surengtas 1998 metų Europos pirmenybes.

.

Po Europą keliavo autobusais

Per pasaulio pirmenybes įgyję vertingos patirties Lietuvos rankininkai peržengė ir kitą atrankos barjerą. 1997 metų rudenį Valdemaro Novickio treniruojama rinktinė iškovojo kelialapį į Italijoje vykusias 1998 metų Europos pirmenybes.

Atrankos turnyro burtai lėmė, kad lietuviai turėjo susitikti su dviem komandomis, kurioms pralaimėjo Kumamote – Jugoslavijos ir Islandijos rinktinėmis. Nors užduotis atsirevanšuoti buvo sunki, Lietuvos rinktinė jau pirmosiose rungtynėse nustebino varžovus: po ilgos kelionės autobusu Belgrade kovodama be Andriaus Gedvilo, kuris negalėjo atvykti iš Rišono „Hapoel“ klubo, per paskutines šešias minutes pavijo trijų įvarčių skirtumu pirmavusius varžovus ir sužaidė lygiosiomis su Jugoslavijos rankininkais 25:25.

Po to Lietuvos komanda namie pralaimėjo antrąsias rungtynes su Jugoslavija, pasidalijo po pergalę su Islandija ir dukart nugalėjo Šveicariją. To užteko, kad mūsų šalies rinktinė atrankos grupėje užimtų antrąją vietą ir kartu su grupės nugalėtoja Jugoslavijos komanda patektų į Europos pirmenybes.

Lietuvos rankininkai tikslą pasiekė nepaisydami to, kad konkurencijos sąlygos buvo nelygios. „Skaudžiausia, kad kitose šalyse juokiasi iš mūsų ir bado pirštais dėl skurdo, – kalbėdamas su „Lietuvos rytu“ apgailestavo treneris V.Novickis. – Po Europą važinėjame tik autobusais.

Tai ne rinktinės ar šalies rankinio federacijos reikalas. Labiausiai dėl to gėdytis turėtų valstybė, nes rinktinė atstovauja Lietuvai. Mes neprašome didelių atlyginimų, norime tik minimalių sąlygų ir valstybės, kuriai atstovaujame, dėmesio. Po nesėkmių pasigirsta žaidėjų nepasitenkinimo kalbų – kodėl mes autobusais važinėjame, kodėl mus per daug kankinate, reikalaujate. Tai normalu. Laimėjus nuotaika būna kitokia.“

.

Patikėjo savo jėgomis

„Europos pirmenybėse rungtyniauti bus sunkiau nei pasaulio čempionate, nes pasaulio rankinio madas diktuoja europiečiai“, – ištraukus 1998 metų Europos pirmenybių burtus sakė rinktinės treneris V.Novickis.

Europos pirmenybėse tais laikais žaisdavo dvylika komandų – dukart mažiau nei pasaulio čempionate. Tačiau į pasaulio pirmenybes atvykdavo ir silpnesnės rinktinės iš kitų žemynų, o Europos pirmenybių sudėtis būdavo daug lygesnė.

Rengdamiesi svarbiausiam 1998 metų išbandymui Lietuvos rankininkai į darbą kibo gegužės 4 dieną Elektrėnuose, po to jėgas pasitikrino Puloje surengtame tradiciniame turnyre, kuriame pasitikėjimą savimi sustiprino pergalėmis prieš Kroatijos ir Rumunijos rinktines, o grįžę į Lietuvą treniravosi Rukloje.

„Mūsų pagrindinis tikslas buvo patikėti savo jėgomis. Komanda dar kartą įsitikino, kad nenugalimų varžovų nėra, su visais galima kovoti. Stipriausi esame gindamiesi. Mūsų patikimą gynybą Puloje gyrė daugelio turnyre žaidusių rinktinių treneriai. Bet komandoje nėra tikro įžaidėjo, kuris organizuotų atakas“, – prieš kelionę į Italiją rinktinės stipriąsias ir silpnąsias vietas pažymėjo V.Novickis.

Lietuvos rinktinė 1998 metais žaidė beveik ta pačia sudėtimi, kuri prieš metus kovojo Japonijoje. Vis dėlto dvi permainos buvo labai žymios – Europos pirmenybėse nedalyvavo vieni labiausiai patyrusių šalies rankininkų Laisvidas Jankevičius ir Kazys Daugėla.

.

Staigmena pirmąją dieną

Nuo gegužės 29 iki birželio 7 dienos Pietų Tirolio miestuose Bolcane ir Merane vykusių Europos pirmenybių pirmojo etapo grupėje Lietuvos rinktinė kovojo su Jugoslavijos, Švedijos, Vokietijos, Prancūzijos ir Italijos komandomis.

Jau pirmosiose rungtynėse lietuviai pateikė nedidelę staigmeną ir sužaidė lygiosiomis su Prancūzijos rankininkais 20:20 (10:9). Tašką lėmė prieš pat sireną Juliaus Marcinkevičiaus įmestas įvartis.

Gera pradžia sužadino viltį, kad Lietuvos rankininkai gali kovoti net ir dėl medalių ar bent dėl penktosios vietos, užtikrinusios tiesioginį kelialapį į 1999 metų pasaulio pirmenybes. Tačiau kitos dvejos rungtynės nuleido Lietuvos komandą ant žemės. Antrajame ture buvo pralaimėta Jugoslavijai 22:30 (11:15), trečiajame ture – Švedijai 21:27 (9:14).

„Per susitikimus su švedais, jugoslavais ar vokiečiais visada būdavo toks momentas, kai mūsiškiai įkrisdavo į kažkokią duobę. Tada tarsi pamiršdavo, kad moka ir gali žaisti, negirdėdavo trenerių nurodymų. Manau, kad Lietuvos rankininkams, kurių dauguma – jauni žaidėjai, kartais būdavo sunku atlaikyti tą fizinę ir psichologinę įtampą, kuri juos kiekvieną kartą užgriūdavo. Tai – patirties problemos“, – po turnyro apžvelgdamas Lietuvos rinktinės žaidimą svarstė šalies rankinio federacijos generalinis sekretorius Valentinas Paketūras.

Po dviejų pralaimėjimų viltis grupėje užimti bent trečiąją vietą išgaravo, tačiau grįžti namo be pergalės nesinorėjo. Pirmąją pergalę Europos pirmenybėse Lietuvos rinktinė pasiekė atkaklioje dvikovoje su turnyro šeimininke Italijos komanda, kurią nugalėjo 19:18 (9:10).

Paskutinėse grupės rungtynėse lietuviai, žaidę be dviejų lyderių Gedimino Bučio ir pėdos traumą patyrusio Gintauto Vilaniškio, bandė sugadinti nuotaiką vokiečiams. Lietuvos rinktinė labai nerezultatyviai žaidė pirmajame kėlinyje, per kurį įmetė vos penkis įvarčius, bet po pertraukos pradėjo vytis ir privertė varžovus sunerimti. Vis dėlto pergalę 20:18 (9:5) iškovojo Vokietijos rankininkai.

Lietuvos rinktinė grupėje surinko 3 taškus ir užėmė penktąją vietą. Taip pat 3 taškus iškovojo Prancūzijos komanda, bet ji aplenkė lietuvius dėl geresnio įvarčių skirtumo. Paskutinę šeštąją vietą užėmė Italijos rankininkai (2 taškai).

Du kelialapius į pusfinalį iškovojo Švedijos ir Vokietijos rinktinės (po 8 taškus). Treti grupėje liko Jugoslavijos rankininkai (6 taškai), kurie gavo teisę žaisti dėl galutinės penktosios vietos.

.

Žaidė du pratęsimus

Po paskutiniųjų grupės rungtynių turnyras nesibaigė nė vienai komandai. Lietuvos rinktinė birželio 6 dieną dar žaidė rungtynes dėl devintosios vietos su Čekija. Nors abi komandos kovojo tik dėl garbės, pasiduoti nenorėjo nei vieni, nei kiti. Atkakli dvikova truko net 80 minučių, Čekijos rinktinė mačą baigė be dviejų raudonomis kortelėmis nubaustų rankininkų, bet pergalę 38:36 (17:14, 30:30, 33:33) po dviejų pratęsimų šventė Lietuvos komanda.

„Esu patenkintas, kad pavyko užimti devintąją vietą. Tai reikšmingas rezultatas, kurį buvome užsibrėžę pasiekti prieš išvykdami į Italiją“, – po paskutinių rungtynių rinktinės galutinį rezultatą įvertino treneris V.Novickis.

Lietuvos rankinio federacijos generalinis sekretorius Valentinas Paketūras, kurį pakalbino „Lietuvos sporto“ laikraštis, taip pat buvo patenkintas: „Mūsų rankininkai pasirodė sėkmingai. Nors, sakyčiau, pritrūko trupinėlio laimės, kad grupėje būtų aplenkę prancūzus ir dėl septintos vietos kovoję su olimpiniais čempionais kroatais. Bet ir tuo, kas padaryta, galima džiaugtis.“

„Be abejonės, Gintautas Vilaniškis ir Gediminas Bučys dar ilgai išliks rinktinės lyderiais. Tvirtai atrodė pagrindinis mūsų gynybos ramstis Algirdas Gedvilas, gana patikimai rungtyniavo Dalius Rasikevičius, Gintaras Savukynas, Giedrius Černiauskas ir Julius Marcinkevičius. Aukštai vertinčiau abiejų mūsų vartininkų žaidimą. Ir Almantas Savonis, ir Arūnas Vaškevičius meistriškumu nenusileidžia savo kolegoms iš kitų komandų“, – rinktinės žaidėjus įvertino V.Paketūras.

1998 metų Europos pirmenybių finale Švedijos rinktinė nugalėjo Ispanijos komandą 25:23 (15:9). Bronzos medalius iškovojo Vokietijos rankininkai.

.

Dideli lūkesčiai nepasitvirtino

Per 1998 metų Europos pirmenybes vyriausias Lietuvos rinktinės žaidėjas buvo 31 metų Gediminas Bučys. Keliems rankininkams tuo metu buvo vos daugiau nei 20 metų, kitiems – apie 25-erius. Rinktinė buvo jauna, o žaidėjų amžius suteikė viltį, kad komanda ir toliau augs.

„Mūsų rinktinė – jauna ir perspektyvi. Jeigu pavyks išlaikyti pagrindinius žaidėjus, kurie padarys išvadas, supras, ką galima pasiekti įtemptai treniruojantis, manau, ateityje dar ne kartą rankinio pasaulyje gali skambėti Lietuvos vardas“, – po 1997 metų pasaulio pirmenybių vylėsi treneris Valdemaras Novickis.

„Lietuvos rinktinė – jauniausia Europos čempionate, jos potencialas didžiulis, – po 1998 metų Europos pirmenybių lyg aidas nuskambėjo šalies rankinio federacijos generalinio sekretoriaus Valentino Paketūro žodžiai. – Be jokių abejonių, mūsų rankininkai nusitaikė į Sidnėjaus olimpines žaidynes. Suprantama vyrų laukia dideli išbandymai, bet patekti tarp komandų, kurios gaus kelialapius į Sidnėjų, Lietuvos rinktinei visiškai realu“.

Deja, optimizmas buvo perdėtas. Lietuvos vyrų rankinio rinktinė ne tik nepateko į Sidnėjaus olimpines žaidynes, bet ir daugiau nei du dešimtmečius nesugebėjo iškovoti kelialapio į Europos ar pasaulio pirmenybes.

Pasiruošimo sąlygos ir vėliau buvo skurdžios: net į tolimas keliones tekdavo leistis autobusu, trūko lėšų į rinktinę pakviesti užsienio klubuose žaidusius vyrus, o keli geriausi Lietuvos rankininkai tapo kitų šalių piliečiais ir žaidė Vokietijos bei Austrijos rinktinėse.

.

Trūkdavo paskutinio žingsnio

Tuo metu, kai Europos pirmenybėse žaisdavo 16 komandų (nuo 2002 m.), Lietuvos rankininkai dažniausiai arba iškrisdavo atrankos atkrintamajame etape (jis buvo rengiamas iki 2008 m.), arba atrankos grupėje užimdavo trečiąją vietą. Kitaip tariant, lietuviai beveik visada atsidurdavo tarp tų, kuriems iki Europos pirmenybių pritrūkdavo paskutinio žingsnelio.

Panašiai būdavo ir per pasaulio pirmenybių atrankos turnyrus, kuriuose Lietuvos rankininkai vien praėjusį dešimtmetį keturis kartus tapo grupės varžybų nugalėtojais, bet pralaimėjo atkrintamajame etape.

Kai Europos rankinio federacija (EHF) padidino žemyno pirmenybėse dalyvaujančių komandų skaičių iki 24 (tiek komandų pirmą kartą žaidė 2020 m.), atrodė, kad durys prasivėrė pakankamai plačiai. Tačiau pirmuoju bandymu Lietuvos rinktinė slenksčio neperžengė.

Vis dėlto 2022 metų Europos pirmenybių atrankos turnyre Lietuvos rankininkams pagaliau pavyko pasiekti tikslą ir jie pagriebė bilietą į Vengriją ir Slovakiją.

.