Kai XX amžiaus pabaigoje buvo pradėtos rengti Europos rankinio pirmenybės, net keturiuose iš penkių pirmųjų turnyrų aukso medalius iškovojo Švedijos rinktinė. Tačiau po to į priekį išsiveržė kitos šalys, o švedams laukti penktojo triumfo reikėjo net 20 metų. Ant aukščiausio garbės pakylos laiptelio Švedijos rankininkai sugrįžo tik praėjusį sekmadienį Budapešte pasibaigusiame žemyno čempionate.
.
XX amžiaus pabaigoje Švedija buvo vienas didžiausių pasaulio vyrų rankinio autoritetų. Švedai trejose iš eilės olimpinėse žaidynėse iškovojo sidabro medalius (1992, 1996 ir 2000 m.), tapo šešerių iš eilės pasaulio pirmenybių prizininkais (1990-2001 m.), bet galingiausiai žaidė per Europos pirmenybes, kuriose keturis kartus stovėjo ant aukščiausio garbės pakylos laiptelio.
Auksinės kartos komanda, pakrikštyta „Bengan Boys“ (pagal tuometinio jos trenerio Bengto Johanssono pravardę), keliolika metų išsaugojo tą patį branduolį, kurį sudarė anksti atsiskleidę ir labai ilgai rankinio aikštėse varžovams siaubą varę Staffanas Olssonas, Ola Lindgrenas, Magnusas Wislanderis, Tomasas Svenssonas, Stefanas Lovgrenas, Magnusas Anderssonas.
Šie vyrai nuo 1990 metų per 14 didžiųjų turnyrų (olimpinių žaidynių, pasaulio ir Europos pirmenybių) iškovojo 13 medalių komplektų. Jų gulbės giesmė buvo 2002 metais Švedijoje surengtos Europos pirmenybės, kurių finale „Bengan Boys“ padovanojo savo gerbėjams dramatiškai išplėštą pergalę prieš Vokietijos rinktinę.
B.Johanssono suspausta gynyba ir greitos atakos pateko į rankinio vadovėlius. Tačiau varžovus glumino ir švedų pozicinio puolimo įvairovė, ypač – „agurkų stiklainiu“ („Gurkburk“) pramintas derinys, kurį atliekant netikėtose vietose atsidurdavo kraštiniai žaidėjai.
.
Per keliolika metų Švedijos sirgaliai priprato prie pergalių. Tačiau kartų kaita buvo skausminga. Pasitraukus „Bengan Boys“, švedai neiškovojo kelialapio į 2004 metų Atėnų olimpines žaidynes, o paskui per pusantro dešimtmečio medalius laimėjo vos vieną kartą. Kaip ryškus spindulys apniukusią Švedijos vyrų rankinio padangę nušvietė 2012 metų Londono olimpinių žaidynių sidabras.
Keitėsi žaidėjai, keitėsi ir treneriai, bet rezultatai liko žymiai blogesni negu laukė pergalių išlepinta švedų publika. Pakelti komandos nepavyko ir kelerius metus rinktinę treniravusiems O.Lindgrenui bei S.Olssonui. Buvusiems legendinio B.Johanssono auklėtiniams trūko tokio lygio rankininkų, kokie kadaise buvo jie patys.
Švedijos pavadinimas tarp stipriausiųjų vėl šmėžuoti pradėjo tik praėjusio dešimtmečio pabaigoje. 2018 metų Europos pirmenybėse švedams pavyko po ilgos pertraukos iškovoti sidabro medalius, antri jie buvo ir per 2021 metų pasaulio pirmenybes.
Šie pasiekimai prieš 2022 metų žemyno pirmenybes nekilstelėjo Švedijos rinktinės į siaurą pagrindinių favoritų būrelį, kuriame dažniausiai minėtos olimpinė čempionė Prancūzija, pasaulio čempionė Danija ir Europos čempionės vardą gynusi Ispanija. Tačiau švedai buvo kažkur šalia – tarp tų, kurie gali kovoti dėl medalių. Ypač šiais laikais, kai sporto varžybų rezultatus pakoreguoja kovido pandemija.
.
Šiais metais auksiniame švedų kelyje buvo visko: ir triuškinamų pergalių prieš silpnus varžovus, ir pralaimėjimas pirmajame etape Ispanijos rinktinei, o vienu metu varžovai švedams panosyje mosavo bilietais namo.
Paskutinėse antrojo etapo rungtynėse švedai susitiko su norvegais. Kaimynų dvikovoje norvegams užteko lygiųjų, o švedams būtinai reikėjo laimėti. Iki rungtynių pabaigos likus truputį daugiau nei penkioms minutėms, atrodė, kad tą padaryti bus neįmanoma – Norvegijos rinktinė pirmavo 23:19.
Tačiau Švedijos rankininkams užteko laiko, kad išplėštų kelialapį į pusfinalį. Jie įmetė penkis įvarčius, nebepraleido nė karto ir nugalėjo 24:23.
Pusfinalyje Švedijos rinktinė įveikė Prancūzijos komandą 34:33, finale – taip pat vieno įvarčio skirtumu Ispanijos ekipą 27:26.
Per apdovanojimą Budapešto arenoje ant garbės pakylos lipo ir du 2002 metų Europos čempionai. Suprantama, jų vaidmenys rinktinėje per du dešimtmečius pasikeitė. Anuomet jie buvo žaidėjai, o dabar Martinas Boquistas yra trenerio padėjėjas, Tomasas Svenssonas – vartininkų treneris.
„Nuostabu. Patyriau tuos pačius jausmus, kaip tada, kai prieš 20 metų laimėjau Europos čempiono medalį Gioteborge“, – sakė dar vieną aukso medalį gavęs M.Boquistas.
Budapešto arenoje netoli komandos buvo dar du „Bengan Boys“. Ola Lindgrenas ir Magnusas Wislanderis šiame turnyre dirbo kaip televizijos ir radijo stočių ekspertai.
„Dėkoju vaikinams už viską, ką jie padarė. Manau, jie supranta, kokie brangūs yra šie medaliai visai Švedijos rankinio šeimai. Mes daug metų kentėjome. Kopėme, griuvome, kėlėmės ir pagaliau grįžome į viršūnę“, – lengviau atsiduso „Expressen“ leidinio pakalbintas O.Lindgrenas.
.
Kai per finalo rungtynes nuaidėjo paskutinė sirena, rezultatas buvo lygus 26:26. Tačiau tą akimirką dar ne viskas buvo baigta. Prieš pat sireną teisėjai skyrė baudinį į Ispanijos rinktinės vartus, o prie septynių metrų brūkšnio rankose spausdamas kamuolį nužingsniavo Niclasas Ekbergas.
33 metų „Kiel“ klubo dešinysis kraštinis per Europos pirmenybes kelias dienas buvo atskirtas nuo komandos, nes užsikrėtė kovidu. Tačiau komandos draugai juo pasitikėjo.
„Jis yra šaltakraujis. Jis dvi savaites praleido karantine, tačiau nugalėtojo instinktas ir tvirta ranka niekur nedingo. Abejoju, ar žmonės suvokia, kaip sunku atsidūrus tokioje padėtyje, bet jis yra pasaulinio lygio žaidėjas“, – jau po pergalingo įvarčio apie N.Ekbergą kalbėjo rinktinės kapitonas J.Gottfridssonas.
Grįžęs iš izoliacijos N.Ekbergas dar nesijautė tvirtai ir per finalo rungtynes žaidė tik 1 min. 20 sek. Nuo atsarginių suolo jis pakildavo tik tada, kai reikėjo mesti baudinius, ir pelnė penkis įvarčius. Tiesa, antrajame kėlinyje vieną N.Ekbergo metimą varžovų vartininkas atrėmė, tačiau švedas pats pagriebė atšokusį kamuolį ir pakartotiniu metimu pelnė įvartį.
N.Ekbergas nesudrebėjo ir tada, kai jo rankose buvo aukso medalių likimas.
.
Per Europos ar pasaulio pirmenybes geriausi turnyro žaidėjai skelbiami prieš finalo rungtynes. Ir Švedijos rinktinės įžaidėjas Jimas Gottfridssonas dar sekmadienio popietę sužinojo, kad iš Budapešto išsiveš svarbiausią asmeninį prizą, skirtą geriausiam 2022 metų Europos pirmenybių rankininkui.
Vakare 29 metų „Kiel“ klubo žaidėjas pelnė pirmąjį finalo rungtynių įvartį ir užtikrintai dirigavo Švedijos rinktinės atakoms. Gotte, kaip sutrumpintai vadinamas J.Gottfridssonas, komandos draugams nurodinėjo ne tik aikštėje. Kai paskutinėmis sekundėmis treneris Glennas Solbergas paprašė minutės pertraukėlės, pats treneris ištarė gal tik porą žodžių. Po to visą laikė kalbėjo J.Gottfridssonas.
Jei būtų buvusios techninės galimybės, Švedijos televizijos režisieriai ilgame monologe tikriausiai būtų įterpę kelis pyptelėjimus – rankininkas neišvengė riebių keiksmažodžių. „Atsiprašau už necenzūrinę kalbą. Kai kurių žodžių neturėjau ištarti. Tikiuosi, kad vaikai jų nekartos“, – vėliau atsiprašė J.Gottfridssonas.
Visgi kalbėdamas apie čempionams skirtą prizą jis irgi nesirinko žodžių. „Ta suknista lėkštė pagaliau grįžta namo“.
„Visi svajojome apie Europos čempiono vardą. Mes augome žiūrėdami „Bengan Boys“ rungtynes ir dėl jų tapome rankininkais. Dabar patys laimėjome ir atidavėme skolą Švedijos rankiniui. Neįsivaizduojate, kaip ilgai svajojome apie šiuos aukso medalius“, – sakė geriausias Europos pirmenybių žaidėjas.
.
J.Gottfridssonas ir N.Ekbergas padarė labai daug, kad ant kaklo pasikabintų aukso medalius. Vis dėlto lemiamų dvikovų didvyris buvo vartininkas Andreasas Palicka.
Jis, kaip ir N.Ekbergas, parodyti savo meistriškumą galėjo ne per visas Europos pirmenybių rungtynes. Įsibėgėjus antrajam etapui A.Palicka taip pat užsikrėtė koronavirusu, todėl praleido žūtbūtinį mūšį su norvegais. Prieš pusfinalio rungtynes Švedijos komandos vadovai arba bandė pagudrauti, arba išties labai ilgai laukė turnyro rengėjų pranešimo, bet tik paskutinę akimirką paskelbė, kad A.Palicka žais su prancūzais.
35 metų vartininkas tą vakarą viską atliko vos ne idealiai. Jis ne tik pastatė sunkiai pramušamą sieną savo vartuose, bet ir įmetė tris įvarčius. Vienu metu, pirmojo kėlinio viduryje, A.Palicka buvo rezultatyviausias rungtynių žaidėjas.
Finale jis taip pat pelnė vieną įvartį ir atrėmė daugybę pavojingų ispanų metimų. Tikriausiai niekam nereikėjo aiškinti, kodėl būtent A.Palicka buvo išrinktas geriausiu finalo žaidėju. Tačiau daugeliui švedų sirgalių turbūt iškilo klausimas, kodėl geriausio turnyro vartininko prizas buvo įteiktas ne jų tėvynainiui (šį prizą gavo islandas Viktoras Hallgrimssonas).
Kaip bebūtų, šiuo metu A.Palicka yra vienas geriausių, o gal ir pats geriausias pasaulio vartininkas. Tiesa, jo sūnus Astonas geriausiojo laurus skiria ne savo tėčiui.
„Tėtis yra geriausias pasaulio vartininkas!“ – iš pradžių ištarė jaunasis Astonas, kai sutinkant čempionus Gioteborgo oro uoste jį pakalbino Švedijos televizijos žurnalistai. Tačiau po akimirkos berniukas pasitaisė: „Nors… Galbūt jis yra antras. Niklasas Landinas truputį truputį geresnis“.
Trumpas pokalbis apskriejo visą Europą, o Danijos rankinio federacijos vadovai tą pačią dieną išsiuntė A.Palickos sūnui vertingą suvenyrą – „geriausio pasaulio vartininko“ N.Landino marškinėlius.
.
Kai 1996 metais Švedijos rinktinė iškovojo Atlantos olimpinių žaidynių sidabro medalius, vienas geriausių to meto rankininkų Peras Carlenas prieš nulipdamas nuo garbės pakylos nusiavė sportinius batelius ir išėjo basas. P.Carlenas taip parodė, kad baigia karjerą rinktinėje.
Budapešte tą patį padarė A.Palicka. „Taip, šis veiksmas kai ką simbolizavo. Tačiau kol kas nesakysiu ką“, – švedų vartininkas nei paneigė, nei patvirtino, kad rinktinėje žaidė paskutinį kartą.
A.Palickos pasitraukimas iš rinktinės būtų didelis praradimas. Tačiau didelė kartų kaita Švedijos rinktinei šiuo metu negresia. Per Europos pirmenybes joje žaidė tik keturi į ketvirtą dešimtį įžengę rankininkai, o 33-ejų Niclasas Ekbergas buvo vyriausias tarp aikštės žaidėjų.
Dauguma rinktinės rankininkų žaidžia stipriausiuose Vokietijos, Prancūzijos ar Danijos klubuose, o vilkėti rinktinės aprangą galės kelerius ar net keliolika metų.
Iki kritinio amžiaus dar toli ir dabartiniams rinktinės lyderiams: J.Gottfridssonui, kaip jau minėta, yra 29-eri, rezultatyviausiam komandos žaidėjui Hampusui Wannei („Flensburg-Handewitt“) – 28-eri, geriausiu Europos pirmenybių gynėju išrinktam Oscarui Bergendahliui („Gudme“) – 26-eri, Lucasui Pellasui („Montpellier“) – 26-eri, Felixui Claarui („Aalborg“) – 25-eri, Lukasui Sandellui („Aalborg“) – 24-eri, o pergalingą įvartį į norvegų vartus įmetusiam Valteriui Chrintzui (Berlyno „Füchse“) – vos 21-eri.
„Esame įgudę ir patyrę, mūsų žaidėjai yra pasaulinio lygio. Dėl to nekyla abejonių“, – apie savo komandą kalbėjo N.Ekbergas.
Nors yra prielaidų, kad Švedijos rinktinė gali iškovoti dar ne vieną medalių komplektą, ir patys švedai tuo, be abejo, tiki, kai kurios kitos aplinkybės jiems turėtų kelti nerimą. Švedijos lyga smarkiai atsilieka nuo stipriausių Europos nacionalinių lygų, o Švedijos stipriausi klubai net nežaidžia Čempionų lygoje.
Geriausi jauni Švedijos rankininkai neturi galimybės siekti karjeros aukštumų savo šalyje ir anksti išvyksta į užsienio klubus. Tad Švedijos rankinio pamatai nėra labai tvirti.
.
Švedijos rinktinės medaliai
Olimpinės žaidynės
Sidabras – 4 (1992, 1996, 2000, 2012).
Pasaulio pirmenybės
Auksas – 4 (1954, 1958, 1990, 1999).
Sidabras – 4 (1964, 1997, 2001, 2021).
Bronza – 4 (1938, 1961, 1993, 1995).
Europos pirmenybės
Auksas – 5 (1994, 1998, 2000, 2002).
Sidabras – 1 (2018).
.
Tai rankinis! 