Rolandas V.Eidvilas

x

2022 metai turėjo tapti Lietuvos rankinio atspirties tašku. Tramplinu, nuo kurio tikėjomės atsispirti ir pajudėti aukštyn. Tačiau vietoj to, kad bent truputį pakiltumėm, šleptelėjome žemyn.

„2022 metai Lietuvos rankiniui buvo išskirtiniai ir įsimintini“, – paskutinėmis metų dienomis pareiškė Lietuvos rankinio federacija (LRF). Kas gi kitas katinui uodegą pakels, jei ne jis pats…

Žvelgiant paviršutiniškai, negalima nesutikti, kad metai buvo išskirtiniai. Lietuvos vyrų rankinio rinktinė pirmą kartą šiame amžiuje žaidė Europos pirmenybėse, merginų rinktinė po ilgos pertraukos rungtyniavo pasaulio pirmenybėse. Bet visa tai – žvelgiant paviršutiniškai, ir šie įvykiai visgi buvo ne 2022-ųjų, bet 2021-ųjų darbo vaisiai.

Žinoma, vyrų rinktinės sugrįžimas į Europos pirmenybes – džiugus įvykis, bet jo nereikėtų pervertinti. Europos rankinio federacijai (EHF) padidinus žemyno pirmenybėse dalyvaujančių komandų skaičių, į jas patekti lengviau negu nepatekti. O atlikę paprastus aritmetikos veiksmus, galime nesunkiai įsitikinti, kad vyrų rinktinė liko tose pačiose pozicijose, kuriose buvo visą praėjusį dešimtmetį.

Praėjusį dešimtmetį Europos pirmenybių atrankos grupės varžybose beveik visada užimdavome trečiąją vietą, iš pasaulio pirmenybių atrankos turnyrų beveik visada iškrisdavome atkrintamajame etape. Kitaip tariant, Europoje užimdavome apie dvidešimtąją vietą. Panašią vietą užėmėme ir 2022 metų Europos pirmenybėse, kuriose žaisdami neįtikėtinai silpnoje grupėje pralaimėjome visas trejas rungtynes. Jokio postūmio į priekį, palyginti su praėjusiu dešimtmečiu, nebuvo.

Dar blogiau – šiais metais iš pasaulio pirmenybių atrankos turnyro iškritome pirmajame atkrintamajame etape, pralaimėję Izraelio rinktinei, kurią vos prieš kelerius metus triuškinome dviženkliu skirtumu. Vėlgi paprasti aritmetikos veiksmai rodo, kad tarp Europos komandų užėmėme 25-33 vietą.

Tai – rezultatai. Būna pergalių, būna pralaimėjimų. Po vienos pergalės ar vieno pralaimėjimo neverta daryti toli siekiančių išvadų. Kaip sakoma, viena kregždė – ne pavasaris. Svarbiau – tendencijos už aikštės ribų. O tendencijos, pažvelkime tiesai į akis, liūdnokos.

x

Vyrų rinktinei dalyvaujant Europos pirmenybėse – juolab tokiu patogiu metu, kai kitų sporto renginių nėra gausu – rankinis bent trumpam sulaukė didesnio nacionalinės žiniasklaidos dėmesio, atsirado galimybė populiarinti žaidimą Lietuvoje, galbūt pritraukti naujų rėmėjų. Iškovojus kelialapį į Europos pirmenybes, buvo pastatytas tramplinas atsispirti.

Deja, po Europos pirmenybių viskas pakrypo tik blogyn. Vasarą ir rudenį blogos naujienos vijo viena kitą: LRF net neįregistravo šalies moterų rinktinės dalyvauti pasaulio pirmenybių atrankos turnyre, žymiai sumažėjo nacionalinėse pirmenybėse rungtyniaujančių komandų skaičius, didelį žingsnį atgal žengė Baltijos vyrų lyga, kurioje liko tik keturios Lietuvos komandos, trys Europos vyrų turnyruose dalyvavę mūsų šalies klubai, kartu sudėjus, namie žaidė vos vienerias rungtynes.

Lietuvos moterų rankinio rinktinė žaisti oficialiose varžybose atsisakė vos antrą kartą nuo Nepriklausomybės atkūrimo. Pirmasis didelio sunkmečio laikotarpis buvo prieš du dešimtmečius, kai mūsų moterų rinktinė nedalyvavo 2001 metų pasaulio pirmenybių atrankoje. Vėliau rezultatai nebuvo geri, tačiau rankininkės bent turėdavo galimybę išbandyti jėgas su kitų šalių rinktinėmis, kartu turėdavo didesnę motyvaciją stengtis, kad patektų į Lietuvos rinktinę.

Nacionalinėse pirmenybėse dalyvaujančių komandų skaičius sumažėjo beveik ketvirtadaliu. Praėjusį sezoną visose Lietuvos pirmenybių pakopose žaidė 19 komandų, moterų pirmenybėse – aštuonios komandos. Po vasaros atostogų prasidėjusiame 2022-2023 metų sezone vyrų pirmenybėse liko 14 komandų, moterų – septynios komandos (tarp jų – jaunių rinktinė). Iš nacionalinių turnyrų žemėlapio visai išbraukėme Pasvalį, kurio komanda prieš kelerius metus žaidė stipriausioje vyrų pakopoje, moterų pirmenybėse vėl nebėra Šiaulių ir Utenos, net nekalbant apie anksčiau pasitraukusias panevėžietes, alytiškes ir varėniškes.

Baltijos vyrų rankinio lyga grįžo ten, kur buvo prieš 2020-ųjų pertvarką. Netgi galima sakyti, kad grįžo į dar ankstesnius laikus, nes iki 2020-ųjų reformos turnyro geografija buvo platesnė. Regioninio turnyro reforma buvo pažangus reiškinys, po pertvarkos pagaliau atsirado lyga, kurioje stipriausios visų trijų šalių komandos galėjo reguliariai žaisti su panašaus lygio varžovais. Labai nepasisekė, kad pertvarka sutapo su kovido pandemija, neabejotinai sutrukdžiusia vystyti Baltijos lygą ir pakelti ją į aukštesnį lygį.

Tačiau dabar Lietuvos, Latvijos ir Estijos rankinio vadovai vėl atsitraukė, palikdami apkarpytą turnyrą, esantį kažkur šalia nacionalinių lygų. Motyvai suprantami, bet jie tik parodo žemą mūsų rankinio klubų profesionalumo lygį.

x

Ar 2023 metai bus geresni? Vargu bau. Sportas, ypač silpnesnės sporto šakos, stipriai priklauso nuo išorinių veiksnių. Kovido pandemija mūsų, regis, nebetrikdys, tačiau tęsiasi Ukrainos karas, kuris taip pat stipriai veikia visą ūkį, o per jį – ir sportą.

Deja, civilizuotais save vadinantys Vakarai tik imituoja pagalbą ir nekerta esminių problemos šaknų. Konfliktas įšaldytas ir karo pabaigos nematyti. Tikimybė, kad išoriniai veiksniai bus palankesni, labai menka.

Norėtųsi klysti, bet mūsų valstybės sporto ir kūno kultūros politika didelio optimizmo taip pat nekelia.

x