rankinis.lt informacija ir nuotraukos

Lietuvos vyrų rankinio rinktinė nepateko į 2024 metų Europos pirmenybes. Atrankos turnyre Lietuvos rankininkai per 6 rungtynes iškovojo tik 2 taškus ir grupėje užėmė paskutinę ketvirtąją vietą.

Paskutinės lietuvių viltys dužo sekmadienį Šveicarijoje, kur pralaimėta 20:27. Kaip paaiškėjo pasibaigus atrankos turnyrui, net pergalė prieš šveicarus nebūtų išgelbėjusi. Lietuvos rinktinę aplenkė sensacingą pergalę Vengrijoje iškovoję ir pirmą kartą į Europos pirmenybes patekę Gruzijos rankininkai.

„Šiuo metu esame per silpna komanda, kad kovotumėm su Vengrija ar Šveicarija ir patektumėm į Europos pirmenybes ir. Nėra taip, kad kažkur įkrentame į duobę ar kažkuri rungtynių dalis lemia pralaimėjimą. Mes esam silpnesni už varžovus, reikia tą pripažinti“, – sakė geriausias 2022 metų Lietuvos rankininkas Aidenas Malašinskas.

Vokietijos „Melsungen“ klube rungtyniaujantis, penkis kartus geriausiu Lietuvos metų rankininku išrinktas A. Malašinskas buvo atviras – nereikia turėti iliuzijų ir tikėtis, kad Lietuvos rinktinė kaskart pateks į Europos pirmenybes, kaip buvo 2022 metais.

– Po sėkmingo 2022 metų Europos pirmenybių atrankos turnyro daug kas tikėjosi, kad Lietuvos rinktinė pakartos šį pasiekimą ir pateks į 2024 metų pirmenybes. Tačiau nepavyko įkasti ne tik grupės favoritams vengrams ir šveicarams, bet ir pasidalinta po pergalę su autsaidere laikyta Gruzijos rinktine. Kodėl atrankos turnyras nesusiklostė?

– Jeigu norime ką nors nustebinti, turime surinkti visus stipriausius žaidėjus. Ir negana to, turime pateiktą staigmeną. Tokią, kaip laimėtose ir kelialapį į 2022 metų Europos pirmenybes lėmusiose rungtynėse su Islandija. Neseniai žiūrėjau tų rungtynių vaizdo įrašą ir norėjau prisiminti, kaip jos klostėsi. Po rungtynių su islandais mes net nesugebėjome džiaugtis. Aikštelėje atidavėme visas jėgas ir jų net neliko džiaugtis pergale. Buvo fantastinės rungtynės ir mums viskas gavosi kaip iš natų – gerai gynėmės, vartininkai gelbėjo, linija gerai žaidė, Jonas Truchanovičius tempė komandą į priekį sunkiose situacijose. Mums viskas sekėsi. Bet dažniau būna taip, kad atiduodi visas jėgas, net nebeturi jėgų išeiti iš aikštelės, bet pralaimi dešimties ar daugiau įvarčių santykiu. Mes nesame elito komanda ir norint laimėti, neužtenka atiduoti visas jėgas. Dar turi lydėti ir sėkmė. Kitaip nėra šansų. Jeigu nori gero rezultato rungtynėse su favoritais, tą dieną turi sukristi visos dedamosios – kad visi būtų sveiki ir galėtų padėti rinktinei, kad viskas sektųsi, o varžovams būtų juoda diena. Jeigu ko nors iš išvardintų dalykų trūksta, gali kopti į kalną kiek nori, bet viršūnės nepasieksi.

– Nei vienose iš šešerių atrankos turnyro rungtynių rinktinei nepavyko surinkti visų stipriausių rankininkų. Jiems neužaugo tinkama pamaina, kuri būtų pajėgi iškovoti pergales?

– Norint kabintis už pergalės rungtynėse su favoritais, mums reikia kažkokių bent nedidelių stebuklų. Nes esame žemesnio lygio komanda. O kai žaidžiame be dviejų pagrindinių rinktinės gynėjų, kurie labai daug duoda ir puolant, mums labai sunku tikėtis teigiamo rezultato. Su visa pagarba visiems esantiems rinktinėje ir pagarba tam, kaip stengiasi federacijos darbuotojai, treneriai, žaidėjai ir visas personalas. Reikia pripažinti, kad jeigu tik iškrenta kas nors iš lyderių, mes turime labai mažai galimybių kabintis už pergalės. Kovojame kiek galime, bet natūralu, kad esam silpnesni ir rezultatai tą atspindi.

– Vengrijos ir Šveicarijos rinktinės pagrindą sudaro Čempionų lygoje, Europos lygoje bei stipriuose nacionaliniuose čempionatuose rungtyniaujantys rankininkai. Tuo tarpu nemaža dalis Lietuvos rinktinės rankininkų atstovauja užsienio šalių žemesnių lygų komandoms arba žaidžia Lietuvoje, kur rankinio klubai nėra profesionalūs. Ar rinktinių rungtynėse labai jaučiamas tarptautinių varžybų patirties trūkumas?

– Rinktinės rezultatai yra blogi, skaudūs ir tokie, kokių nesinori niekam. Bet situacija yra tokia, kokia yra ir reikia realybei žiūrėti į akis. Žemesnėse lygose rungtyniaujantys rankininkai su klubais niekada nežais Europos turnyruose. Stipriausi Lietuvos klubai dažniausiai Europos taurės abejas rungtynes žaidžia svečių aikštelėje, nes namuose neturi tinkamų arenų. Lietuvos klubams trūksta finansavimo, kad galėtų paruošti tinkamą pamainą rinktinei ar tokio lygio rankininkus, kurie papildytų aukšto lygio užsienio klubus. Pažiūrėkim, kada paskutinį kartą Lietuvos rankinio klubas žaidė Europos turnyrų grupių varžybose. Tai buvo 2008-2009 metų sezonas, kai dar pats žaidžiau Kauno „Granite“ ir Čempionų lygos grupėje kovojome su tokiais garsiais klubais, kaip „Chambery“, „Celje“ ir „Hammarby“. Tik žaidžiant tokio rango turnyruose yra kaupiama reikalinga tarptautinių varžybų patirtis. Tuo pačiu pažiūrėkime kiek Vengrijos rinktinės rankininkų žaidžia Čempionų lygoje, kurioje rungtyniauja du šios šalies klubai. Kiek Šveicarijos rinktinės rankininkų rungtyniauja stipriausiame jų šalies klube, kuris nužygiavo iki Europos lygos atkrintamųjų varžybų. Ir sulyginkime kiek šveicarų ir kiek lietuvių žaidžia stipriausiame Europoje Vokietijos nacionaliniame čempionate! Negana to, vienas iš dviejų bundeslygoje rungtyniaujančių lietuvių dėl sveikatos problemų ilgą laiką negali padėti rinktinei.

– Ar persekiojusios traumos buvo viena iš pagrindinių nesėkmingo atrankos turnyro priežasčių?

– Šiame atrankos cikle nė vienerių rungtynių nežaidėme stipriausios sudėties. Beveik visose rungtynėse trūko pagrindinių centro gynėjų. Jono Truchanovičiaus nebuvo visame cikle, Povilas Babarskas irgi mažai galėjo pagelbėti, pabaigoje dar prisidėjo Gerdo Babarsko trauma. Gerdas su gruzinais namuose sužaidė geriausias rungtynes per visą karjerą rinktinėje, bet lemiamose rungtynėse su vengrais ir šveicarais negalėjo žaisti dėl traumos. Jeigu Gerdą galėtume pakeisti kitu Gerdu, jeigu Joną pakeistume kitu Jonu ir turėtume pakankamai lygiaverčių keitimų, rezultatai būtų kitokie. Bet kitų tokių žaidėjų neturime ir neaišku, ar per ateinančius dešimt metų tokių užauginsime. Europos lygoje šį sezoną rungtyniavę Karolis Antanavičius dėl traumos taip pat praleido dvejas rungtynes, o Rolandas Bernatonis rinktinę papildė tik paskutiniame mače.

– Ar galima surasti ką nors pozityvaus po šio atrankos ciklo?

– Paskutinėse dvejose atrankos turnyro rungtynėse labai maloniai nustebino Beno Petreikio žaidimas. Jis labai solidžiai žaidė abejas rungtynes su Vengrijos ir Šveicarijos rinktinėmis. Benas ėmėsi lyderio vaidmens ir tai jam pavyko. Mums labai reikia tokių žaidėjų, kurie gali sublizgėti ne tik vienose rungtynėse, bet kelis susitikimus iš eilės. Reikia žaidėjų, kurie imtųsi iniciatyvos ir jiems pavyktų vesti komandą į priekį. 31-erių metų Benas jau yra pakankamai subrendęs rankininkas, turi bundeslygos patirties ir savo patirtį vis geriau išnaudoja rinktinėje. Labai džiaugiuosi, kad jis gerai žaidė. Rinktinei labai reikia, kad ją į priekį vestų kuo daugiau lyderių. Tikiuosi tokių žaidėjų atsiras ir daugiau.

– Rungtynių su šveicarais išvakarėse pačiam sukako 37-eri. Nekyla minčių dėl karjeros rinktinėje pabaigos?  

– Dar nesiruošiu baigti karjeros rinktinėje. Kol profesionaliai sportuosiu, tol kiek galėsiu, tiek padėsiu rinktinei. Vilkėti Lietuvos rinktinės marškinėlius yra ypatingas jausmas. Aišku, suprantu, kad nesu jaunuolis ir mano žaidimas lėtėja. Tikrai suprantu, kad ateis laikas, kai reiks atsisveikinti su rinktine. Bet kol treneriams ir man pačiam atrodo, kad esu naudingas rinktinei, tol pareigos jausmas šaukia atiduoti viską, ką tik galiu geriausio. Kai jau suprasiu, kad mano dalyvavimas rinktinės gyvenime duoda daugiau neigiamo, negu teigiamo, tada visa tai baigsis. O kol kas noro žaisti Lietuvos rinktinėje yra labai daug.