Lietuvos rankinio federacijos (LRF) informacija ir nuotraukos

Prieš 32 metus pasaulio pirmenybėse Lietuvos garbę gynusi rankininkė Rima Kužimova-Sypkuvienė (Sypkus) puikiai prisimena anuomet užplūdusius jausmus ir linki juos patirti dabartinės kartos Lietuvos rankininkėms, kovojančioms dėl kelialapio į 2025 metų pasaulio pirmenybes.

.

„Labai noriu paraginti Lietuvos rinktinę žiūrėti į šią kovą kaip į galimybę, bet ne kaip į pareigą. Tai – galimybė parodyti save, augti ir semtis patirties, išbandyti savo ribas. Svarbiausia – tai galimybė žaisti dėl Lietuvos ne bijant, bet tikint. Mano nuomone, Farerų Salų rinktinė nėra favoritė, abiejų komandų jėgos ir galimybės yra vienodos. Viskas yra mūsų merginų ir, aišku, trenerio rankose. Nusiteikimas, vienybė, drąsa yra komandos privalumai. Reikia žaisti širdimi, kaip anuomet žaidėme mes. Reikia nebijoti klysti ir neprarasti džiaugsmo. Pergalės gimsta ne iš baimės pralaimėti, bet iš tikėjimo, kad galima laimėti. Aš tikiu, kad Lietuvos rinktinė gali laimėti“, – prieš lemiamas pasaulio pirmenybių atrankos turnyro rungtynes, kuriose Lietuvos rankininkės dėl kelialapio kovos su Farerų Salų komanda, jaunajai žaidėjų kartai linkėjo Lietuvos rankinio federacijos (LRF) interneto svetainės pakalbinta Rima Sypkus.

Ji buvo viena iš Lietuvos rinktinės lyderių per 1993 metų pasaulio pirmenybes. Tuomet moterų rankinio rinktinė buvo pirmoji sportinių žaidimų komanda, kuri atkūrus Nepriklausomybę iškovojo teisę žaisti pasaulio pirmenybėse. Lietuvos rankininkės teisę žaisti su stipriausiomis planetos komandos iškovojo 1992 metų pabaigoje Vilniuje ir Kaune surengtame pasaulio pirmenybių B pakopos turnyre.

1993 metų pabaigoje Rima Kužimova-Sypkuvienė, Rasa Šulskytė, Daiva Kalauskaitė-Zinkevičienė, Ingrida Radzevičiūtė, Jolanta Žemaitytė-Jankevičienė ir kitos geriausios Lietuvos rankininkės keliavo į Norvegiją ir šioje šalyje vykusiose pasaulio pirmenybėse užėmė tryliktąją vietą.

.

„Tai – vienas ypatingiausių mano gyvenimo momentų, – sakė Sypkus. – Nepriklausomybę atgavusios Lietuvos rinktinė pirmą kartą dalyvavo tokio lygio turnyre. Tai buvo ne tik sporto, bet ir istorinis įvykis, dvasinis išgyvenimas. Neįtikėtinas jausmas, kurį sunku palyginti su iškovotais titulais ir medaliais.

Tos istorinės pasaulio pirmenybės buvo labai emocingos. Emocijos mus per daug užvaldė, galbūt dėl jų ir rezultatas nebuvo toks geras, kokio tikėjomės ir buvome vertos. Labai stipriai spaudėme save, kad privalome laimėti, nes jautėme didžiulę pareigą ir norėjome pateisinti visų lūkesčius. Norėjome įrodyti, kad Lietuvos rankininkės, kaip nepriklausomos valstybės atstovės ir be Sovietų Sąjungos gali būti pasaulio rankinio elite. Tas vidinis spaudimas virto perdegimu. Nesimėgavome žaidimu ir tuo buvimo pasaulio čempionate stebuklu.“

Lietuvos rankininkės pirmojo etapo grupėje nedideliu skirtumu pralaimėjo visas trejas rungtynes Danijos, Rusijos ir Korėjos rinktinėms, bet žaisdamos dėl 13-16 vietų įtikinamai nugalėjo Kinijos, Angolos ir Ispanijos komandas.

„Atgavus Nepriklausomybę, Lietuvos rinktinės kūrimas buvo labai sunkus procesas. Jaunoje valstybėje viskam trūko pinigų, todėl trūko ir treniruočių sąlygų bei stovyklų. Visur važiuodavome autobusu. Kelionėse neturėjome pinigų net nusipirkti geriamo vandens. Visą maistą susikraudavo pačios tiek dienų, kiek truks kelionė. Sąlygų negalima lyginti su tomis, kokias sportininkai turi dabar. Vilniuje sportuoti dar buvo pusė bėdos, bet teko žaisti ir kituose miestuose, kur salėse buvo vos ne minusinė temperatūra. Gerai, kad taisyklės tuo metu nebuvo tokios griežtos ir mums per rungtynes leisdavo apsivilkti ilgas kelnes, nes nuo šalčio net rankos būdavo sugrubusios. Salėse šildymą įjungdavo tik specialiai treniruotėms ar rungtynėms. Kartais tuo pasinaudodavo ir futbolininkai, ateidavę pasitreniruoti po mūsų. Bet visi šie sunkumai greitai užsimiršo po to, kai iškovojome kelialapį pasaulio pirmenybes. Tai buvo didžiulis pasiekimas“, – sunkmečio ypatumus prisiminė Sypkus.

.

Apie 1992-1993 metus dauguma geriausių Lietuvos rankininkių jau išvyko į užsienio klubus. „Kai žaisdamos Vilniaus „Eglėje“ iškovojome IHF taurę ir kitą sezoną vėl žaidėme finale (1988 ir 1989 m.), mūsų norėjo daugelis Europos klubų. Tiesą sakant, Europos turnyruose konkurencija buvo net mažesnė negu SSRS pirmenybėse. Kai tapome nepriklausomi, visi puolėme į užsienio klubus. Norėjosi karjeros pabaigoje užsidirbti kažkiek pinigų, o ne tik žaisti dėl garbės, – pasakojo Sypkus. – Dėl to tapo sudėtinga rengti rinktinės stovyklas. Nebuvo vieningo ir suderinto varžybų tvarkaraščio, užsienio klubai nenorėjo išleisti žaidėjų į rinktinę.“

Sypkus į užsienį išvyko vėliau negu kitos „Eglės“ rankininkės. Ji 1990 metais susilaukė dukters ir padarė motinystės pertrauką. Tik 1993 metais rankininkė pasirašė sutartį su Vienos „Hypobank“ klubu.

„Vienos klubas manęs labai norėjo, bet iškėlė sąlygą dėl pilietybės. Sąlygų turėjau ir aš – griežtai pasakiau, kad pilietybės nekeisiu iki pasaulio pirmenybių. Austrai leido dalyvauti pasaulio pirmenybėse, o iškart po jų gavau Austrijos pasą. Per 1995 metų pasaulio pirmenybes, kurias rengė Austrija, jau žaidžiau Austrijos rinktinėje. Šis mano sprendimas buvo sveikas egoizmas. Lietuvoje buvo daug nežinomybės, o norėjosi žaisti aukščiausiame lygyje, užsidirbti pinigų ir gyventi ten, kur gyvenimas yra užtikrintas“, – sakė iki šiol Vienoje gyvenanti Sypkus.

Daugkartinėje Čempionių lygos nugalėtojoje „Hypobank“ komandoje Sypkus žaidė septynis sezonus. Tarp komandos draugių buvo kita Austrijos pilietybę gavusi lietuvė Aušra Miklušytė-Fridrikas. „Mums su Aušra komandoje teko pagrindiniai vaidmenys. Čempionių lygoje žaisdavome beveik be keitimų, tikriausiai 99,9 procentus rungtynių laiko. Austrijos pirmenybių rungtynės mums būdavo tarsi lengvas pasivaikščiojimas. Man asmeniškai būdavo net nepatogu prieš silpnas varžoves žaisti visa jėga“, – šyptelėjo daugkartinė Austrijos čempionė.

.

Lietuvos rankininkės žaisdamos Austrijos rinktinėje laimėjo 1996 metų Europos ir 1999 metų pasaulio pirmenybių bronzos medalius. Kelios kitos „Eglėje“ subrendusios rankininkės – Miroslava Trainovskaja-Rickevičienė, Rasa Šulskytė ir Ingrida Radzevičiūtė – tuo metu atstovavo Vokietijai.

„Jeigu būtume visos likusios Lietuvos rinktinėje, manau, tikrai galėjome patekti į olimpines žaidynes ir laimėti pasaulio ar Europos pirmenybių medalius, – neabejojo už nuopelnus Austrijai šios šalies Auksiniu kryžiumi apdovanota Sypkus. – Daug mūsų rankininkių pateko į aukšto lygio klubus. Aišku buvo ir tokių, kurios baigė karjerą dėl traumų ar neturėjo gerų sąlygų tęsti karjerą. Deja, Lietuvos rinktinei tuo metu labai trūko oficialių turnyrų, treniruočių stovyklų, neturėjome sąlygų ruoštis. Buvo daug kliūčių atvykti į rinktinę iš klubų ir nežinojome, kaip tas kliūtis įveikti. Dabar nustatytos griežtos taisyklės ir klubai privalo išleisti rankininkes į rinktinę. Gaila, kad mūsų kartos laikais buvo kitaip.“

Baigusi rankininkės karjerą Sypkus įsidarbino Vienoje esančioje Europos rankinio federacijos (EHF) būstinėje. Buvusi Lietuvos ir Austrijos rinktinių žaidėja atsakingą už pasaulio ir Europos pirmenybių atrankos turnyrų rengimą.

„Esu labai patenkinta savo darbu ir džiaugiuosi, kad galiu toliau būti rankinio pasaulyje. Visų vyrų ir moterų rinktinių atrankos turnyrų rengimo klausimai yra mano atsakomybė. Už baigiamąją dalį atsako kiti darbuotojai. Todėl labiausiai domiuosi rinktinių rezultatais, tarp jų – Lietuvos moterų ir vyrų rinktinių pasiekimais. Smagu girdėti, kad Lietuvoje rankinio populiarumas vėl auga, kad Lietuva pateikiama kaip pavyzdys dėl augančio žiūrovų skaičiaus rinktinių rungtynėse. Noriu palinkėti, kad rankinis Lietuvoje grįžtų tarp populiariausių sporto šakų ir rankinio rinktinės džiugintų sirgalius pergalėmis“, – linkėjo legendinė rankininkė.

.