Prieš penkiasdešimt metų per Monrealio žaidynes į olimpinę programą pirmą kartą buvo įtrauktas moterų krepšinis, moterų rankinis ir moterų irklavimas. Šis įvykis buvo svarbus ir Lietuvos sportui: Monrealio žaidynių čempionėmis tapo krepšininkė Angelė Rupšienė ir rankininkė Aldona Česaitytė-Nenėnienė, irkluotoja Klaudija Koženkova iškovojo olimpinį sidabro, kitos dvi irkluotojos Eleonora Kaminskaitė ir Genovaitė Ramoškienė – bronzos medalius.

*

Moterų sporto proveržis

Šiais laikais olimpinėse žaidynėse vyrų ir moterų rungčių yra vienodai, o per 2024 metų Paryžiaus žaidynes pirmą kartą olimpinėje istorijoje moterų dalyvavo tiek pat, kiek vyrų.

Anksčiau olimpinis paveikslas buvo kitoks. 1896 metais pirmosiose šiuolaikinėse olimpinėse žaidynėse varžėsi vien vyrai, pirmosios moterų rungtys į olimpinę programą buvo įtrauktos tik per 1900 metų Paryžiaus žaidynes, bet ir vėliau dar daug dešimtmečių sportas buvo pirmiausia vyrų užsiėmimas.

Pirmasis žymus moterų sporto proveržis įvyko iškart po Pirmojo pasaulinio karo, kitas – tik XX amžiaus aštuntajame dešimtmetyje, kai Tarptautinio olimpinio komiteto (IOC) prezidento pareigose puritoniškų pažiūrų amerikietį Avery Brundage‘ą pakeitė airis Michaelas Morrisas, dažnai pristatomas kaip lordas Killaninas.

Jei iki tol trejose iš eilės olimpinėse žaidynėse (1964, 1968 ir 1972 m.) moterų buvo tik apie 13-15 nuošimčių, tai per 1976 metų Monrealio žaidynes moterų sportininkių dalis šoktelėjo iki 20,7 nuošimčių. Šis skaičius drastiškai padidėjo į olimpinę programą pirmą kartą įtraukus trijų sporto šakų krepšinio, rankinio ir irklavimo moterų varžybas.

Šis įvykis buvo svarbus Lietuvos sportininkėms – lietuvės dar iki tol buvo palikusios ryškią žymę visose trijose naujose olimpinėse sporto šakose, o per Monrealio žaidynes iškovojo olimpinius medalius.

.

Panašūs, bet skirtingi

Nors krepšinis ir rankinis kaip sporto šakos atsirado panašiu metu – XIX amžiaus pabaigoje, jų raida buvo visiškai nepanaši. Krepšinis buvo sugalvotas Šiaurės Amerikoje ir po Pirmojo pasaulinio karo plačiai paplito kituose žemynuose, rankinis sujungus kelis panašius žaidimus buvo sukurtas Europoje ir daugiausia žaidžiamas Senajame žemyne.

Krepšinis dar 1904 ir 1924 metais per olimpines žaidynes buvo pristatytas kaip parodomoji sporto šaka, o nuo 1936 metų Berlyno žaidynių yra nuolatinė ir visateisė olimpinės programos dalis. Rankinis oficialiai olimpinėje programoje taip pat debiutavo per 1936 metų Berlyno žaidynes, bet tuomet buvo kitoks negu dabar – buvo žaidžiamas futbolo aikštėse, o komandas sudarė po vienuolika rankininkų.

Po Antrojo pasaulinio karo lauko rankinis į oficialią olimpinę programą nebuvo grąžintas, o pats žaidimas „sumažėjo“ ir per šeštąjį dešimtmetį persikraustė į sales. Pirmosios olimpinės vyrų salės rankinio varžybos buvo surengtos tik per 1972 metų Miuncheno žaidynes.

Ir nors dviejų žaidimų priešistorė buvo skirtinga kaip diena ir naktis, moterų krepšinis ir rankinis olimpinio pripažinimo sulaukė kartu – per 1976 metų Monrealio žaidynes.

.

Atsigavo po sąstingio

Lietuvos moterų krepšinis kaip tik tuo metu atsigavo po ilgo sąstingio. Iki tol Lietuvos moterų krepšinio komandos ilgai nesugebėjo laimėti SSRS pirmenybių medalių, o septintajame dešimtmetyje nė vienai Lietuvos krepšininkei nepavyko įsitvirtinti SSRS rinktinėje. Tiesa, Laima Rutkauskaitė-Jukelienė (1966 m.) ir Zita Bareikytė (1968 m.) po vieną kartą tapo Europos čempionėmis, bet abi lietuvės rinktinėje žaidė labai trumpai.

O patekus į SSRS rinktinę medalis būdavo garantuotas. Sovietų komanda nuo 1959 metų visose pasaulio ir Europos pirmenybėse iškovojo aukso apdovanojimus.

SSRS rinktinės vyravimą užtikrino Latvijoje išugdytos vidurio puolėjos. Septintajame dešimtmetyje varžovės buvo bejėgės stabdydamos 190 centimetrų ūgio Skaidritę Smildziną-Budovską, o dešimtmečio pabaigoje prie jos prisidėjo dar aukštesnė Uljana Semionova, kurios ūgis buvo apie 210 centimetrų.

Šios dvi milžinės beveik sunaikino intrigą svarbiausiose moterų krepšinio varžybose. Rygos TTT komanda ilgus metus buvo neįveikiama SSRS pirmenybėse ir Europos čempionių taurės turnyre, SSRS rinktinė rezervavo aukso medalius pasaulio ir Europos pirmenybėse.

Beje, U.Semionova gimė Zarasuose. Jos tėvai gyveno nedideliame kaimelyje kitoje sienos pusėje, bet prieš motinai gimdant, jiems atvažiuoti į Zarasus buvo patogiau negu į Daugpilį.

.

Triuškino visas varžoves

Naują Lietuvos moterų krepšinio kibirkštį įžiebė vilnietė Angelė Jankūnaitė-Rupšienė. Ji 1968 metais, būdama vos 16-os, debiutavo Vilniaus „Kibirkštyje“, o jau 1971 metais su SSRS rinktine keliavo į Brazilijoje vykusias pasaulio pirmenybes.

Žemiausia rinktinės krepšininkė A.Rupšienė ir aikštėje, ir už jos ribų puikiai sutardavo su vos ne pusmetriu aukštesne U.Semionova, todėl rinktinės trenerei Lidijai Aleksejevai niekada nekilo abejonių, kad komandai vilnietė yra būtina. A.Rupšienė rinktinėje nežaidė tik tuomet, kai padarė motinystės pertrauką.

1976 metais į pirmąjį olimpinį moterų krepšinio turnyrą A.Rupšienė keliavo jau kaip dukart pasaulio ir dukart Europos čempionė bei trijų SSRS pirmenybių bronzos medalių laimėtoja.

Monrealio žaidynių krepšinio turnyre didelės įtampos nebuvo. SSRS komanda net pavojingiausią varžovę, sidabro medalius iškovojusią JAV rinktinę sutriuškino 35 taškų skirtumu 112:77. Beje, nors U.Semionova beveik pusę rungtynių su amerikietėmis sėdėjo ant suolo, per 23 aikštėje praleistas minutes spėjo pelnyti 32 taškus.

Kadangi per visas penkerias rungtynes sovietų rinktinės pranašumas buvo labai didelis, trenerė L.Aleksejeva laiką žaidėjoms paskirstydavo gana tolygiai. A.Rupšienė irgi žaisdavo apie pusę rungtynių, per visą olimpinį turnyrą pelnė 30 taškų, o liepos 26-ąją, po paskutinės penktosios pergalės prieš Japonijos krepšininkes, lipo ant garbės pakylos atsiimti olimpinį aukso medalį.

Beje, nors pirmąsias keturias dienas krepšininkės žaidė kitoje arenoje, paskutinio turo rungtynės ir apdovanojimų ceremonija vyko Monrealio „Forum“ arenoje, kurioje ilgus dešimtmečius žaidė „Montreal Canadiens“ ledo ritulio komanda.

Po ketverių metų per Maskvos žaidynes A.Rupšienė iškovojo antrąjį olimpinį aukso medalį. 1980 metų žaidynėse ji jau nebuvo vienintelė SSRS rinktinėje žaidusi lietuvė – olimpine čempione taip pat tapo Vida Šulskytė-Beselienė.

.

Nepaklausė centrinės valdžios

Moterų rankinis į olimpinę programą buvo įtrauktas tuo metu, kai prasidėjo Lietuvos moterų rankinio atoslūgis. Lietuvės didžiausias pergales moterų rankinio varžybose iškovojo septintajame dešimtmetyje, kuomet Kauno „Žalgirio“ rankininkės dukart laimėjo svarbiausią Europos klubų prizą – Čempionių taurę, o aštuntajame dešimtmetyje žalgirietės jau buvo šiek tiek atsilikusios nuo nauja lydere tapusios Kijevo „Spartak“ komandos ir stipriausių Rusijos ekipų.

Septintajame dešimtmetyje Lietuvos rankinis į priekį išsiveržė labiausiai dėl to, kad Lietuvos sporto vadovai nesilaikė Sovietų Sąjungos nubrėžtų rankinio vystymo gairių. Apie 1960 metus, kai beveik visoje Europoje rankinis jau kraustėsi iš lauko į salę, SSRS sporto vadovai nuėjo klystkeliais ir vos ne visą dėmesį skyrė vienuolikių rankiniui. Tuo tarpu lietuviai persitvarkė vieni iš  pirmųjų ir salės rankinio varžybose įgijo didelį pranašumą.

Kai 1965 metais SSRS moterų rinktinė pirmą kartą pateko į pasaulio salės rankinio pirmenybes, ją treniravo Janis Grinbergas, o komandoje žaidė trys Lietuvos rankininkės.

Geriausios Lietuvos rankininkės buvo sutelktos Kauno „Žalgiryje“. Faustos Bimbienės treniruojama komanda septintajame dešimtmetyje dukart tapo SSRS čempione, po du kartus laimėjo sidabro ir bronzos medalius, o 1967 ir 1968 metais dukart paeiliui iškovojo Čempionių taurę – svarbiausią Europos klubų prizą.

Elena Petkienė ir Elena Buzelienė buvo vienos iš pagrindinių SSRS rinktinės žaidėjų. Vis dėlto galimybės kovoti dėl pasaulio pirmenybių medalių jos beveik neturėjo. Dėl prieš kelerius metus pasirinktos klaidingos krypties Sovietų Sąjungos rankinis atliko nuo lyderių, maža to, SSRS boikotavo 1965 metais Vakarų Vokietijoje surengtas pirmenybes, o 1968 metais turnyras buvo atšauktas dėl sovietų invazijos į Čekoslovakiją.

.

Žaidė tik vienerias rungtynes

Kai Tarptautinis olimpinis komitetas įtraukė moterų rankinį į olimpinę programą, jėgų santykis jau buvo pasikeitęs. „Žalgiris“ aštuntajame dešimtmetyje vis dar kovodavo dėl SSRS pirmenybių medalių ir kartais juos iškovodavo (1974 ir 1979 m. – bronzą, 1978 m. – sidabrą), 1973 metais Anelė Gončarova ir Rita Zailskaitė-Jasikevičienė tapo pirmosiomis Lietuvos rankininkėmis, laimėjusiomis pasaulio pirmenybių medalius, o 1975 metais Vilniaus sporto rūmuose vyko pasaulio pirmenybių pirmojo etapo grupės turnyras, tačiau varžoves jau šokdino Kijevo „Spartak“ komanda.

„Spartak“ rankininkės nuo 1969 iki 1988 metų dvidešimt kartų paeiliui tapo SSRS čempionėmis, trylika kartų iškovojo Europos čempionių taurę ir sudarė SSRS rinktinės branduolį. O rinktinę nuo 1971 metų treniravo ilgametis „Spartak“ treneris Ihoras Turčynas.

Prieš pirmąjį moterų rankinio olimpinį turnyrą I.Turčynas į rinktinę pakvietė net devynias „Spartak“ žaidėjas. Kitiems klubams atstovavo tik penkios rankininkės, tarp kurių buvo 1975 metų pasaulio vicečempionė Aldona Česaitytė-Nenėnienė, kilusi iš nedidelio Daugirdų kaimo, esančio pusiaukelėje tarp Alytaus ir Marijampolės (anuomet kaimas priklausė Alytaus apskrities Krokialaukio valsčiui, dabar – Marijampolės savivaldybei).

I.Turčynas besąlygiškai pasitikėjo „Spartak“ rankininkėmis, kurias pažinojo kaip nuluptas. Kitų klubų rankininkes treneris į aikštę leisdavo retai, o A.Česaitytė žaidė tik per vienerias Monrealio olimpinio turnyro rungtynes su autsaidere Japonijos komanda. SSRS rinktinė sutriuškino azijietes 31:9, o lietuvė įmetė du įvarčius.

Pirmajame olimpiniame turnyre SSRS rankininkės laimėjo visas penkerias rungtynes. Lemiamos buvo paskutinės rungtynės – jose liepos 28 dieną sovietų komanda įveikė pasaulio čempionę Vokietijos DR rinktinę 14:11.

A.Nenėnienė žaidė SSRS rinktinėje ir per 1980 metų Maskvos žaidynes, kuriose iškovojo antrąjį olimpinį aukso medalį. Šiame turnyre I.Turčynas lietuvę į aikštę taip pat įleido tik per vienerias rungtynes su autsaidere Kongo rinktine. Maskvos žaidynių čempione kartu su A.Nenėniene tapo dar viena Lietuvos rankininkė, Pasvalio krašte užaugusi ir Vilniaus „Eglėje“ žaidusi Sigita Mažeikaitė-Strečen.

.

Moterims buvo per sunkus

XIX amžiaus pabaigoje prasidėjus šiuolaikiniam sporto judėjimui irklavimas buvo viena iš pamatinių sporto šakų. Jau nuo 1893 metų buvo rengiamos Europos pirmenybės, 1896 metais irklavimas buvo įtrauktas į pirmųjų olimpinių žaidynių programą.

Tiesa, Atėnuose olimpinė irklavimo regata neįvyko – ją „nupūtė“ tvarkaraštyje numatytą dieną Faliro prieplaukoje siautęs stiprus vėjas, dėl kurio rengėjai varžybas atšaukė. Tačiau nuo 1900 metų be irklavimo neapsiėjo nė vienerios olimpinės žaidynės.

Labai ilgai svarbiausiose irklavimo varžybose dalyvaudavo tik vyrai. Jei moterų baidarių ir kanojų irklavimas dar 1948 metais buvo įtrauktas į olimpinių žaidynių programą, tai akademinis irklavimas laikytas moterims per sunkia sporto šaka. Net Europos irklavimo pirmenybėse pirmosios moterų rungtys buvo pristatytos tik 1954 metais.

Žingsnis po žingsnio, yris po yrio moterys vijosi vyrus ir 1976 metais pirmą kartą gavo teisę kovoti dėl olimpinių medalių. Per Monrealio žaidynes vyko aštuonių vyrų ir šešių moterų rungčių varžybos. Tiesa, moterims sąlygos buvo palengvintos – jos irklavo dukart trumpesnėje trasoje: jei vyrų lenktynių nuotolis buvo du kilometrai, tai moterų – tik vienas kilometras.

.

Susodino į vieną valtį

Keletas puikių Lietuvos irkluotojų galimybės sėsti į olimpinę valtį nesulaukė. Lietuvos irklavimo aukso amžiumi galima vadinti septintąjį dešimtmetį, kuomet Vilniaus „Žalgirio“ moterų aštuonvietės įgula triskart tapo Europos čempione ir dukart iškovojo sidabro medalius, kitose valtyse žemyno pirmenybių prizininkėmis po kelis kartus tapo Sofija Grucova ir Genovaitė Šidagytė-Ramoškienė.

Dukart Europos čempionė S.Grucova (gimė 1939 m.) aštuntojo dešimtmečio pradžioje baigė karjerą, o jaunesnė G.Ramoškienė (gimė 1945 m.) ir aštuntajame dešimtmetyje buvo viena iš geriausių pasaulio vienvietės valties irkluotojų. Greta G.Ramoškienės augo derama pamaina – per 1975 metų SSRS tautų spartakiadą vienviečių valčių varžybose dvi pirmąsias vietas užėmė lietuvės: aukso medalį iškovojo G.Ramoškienė, sidabro – Eleonora Kaminskaitė (gimė 1951 m.).

Per oficialias tarptautines varžybas vienai šaliai kiekvienoje rungtyje gali atstovauti tik viena įgula. Konkurencija buvo didelė, todėl SSRS rinktinės treneriams prieš olimpinį debiutą reikėjo spręsti daug galvosūkių. Galiausiai treneriai padarė išvadą, kad geriausia bus lietuves susodinti į vieną valtį – porinę dvivietę.

Į Monrealio žaidynes taip pat iškeliavo Klaudija Koženkova (gimė 1949 m.). Ji karjeros pradžioje irklavo Vilniaus „Žalgirio“ aštuonvietėje ir tapo 1967 metų Europos čempione, bet aštuntajame dešimtmetyje į SSRS rinktinę kelerius metus nebuvo kviečiama. Vis dėlto 1975 metais per pasaulio pirmenybes sovietų aštuonvietei nelaimėjus jokio medalio, rinktinės treneriai drastiškai pakeitė įgulos sudėtį ir į olimpinę komandą pakvietė patyrusią zarasiškę.

Liepos 24-ąją – paskutinę Monrealio žaidynių moterų irklavimo varžybų dieną – olimpinius medalius rankose vartė visos trys lietuvės.

Pasvalio krašte užaugusios G.Ramoškienės ir Stakliškėse netoli Prienų gimusios E.Kaminskaitės dvivietė valtis iš pradžių netgi buvo išsiveržusi į priekį, bet lietuves aplenkė Bulgarijos bei Vokietijos DR irkluotojos. Tačiau kitos valtys jokio pavojaus nekėlė ir G.Ramoškienė ir E.Kaminskaitė iškovojo olimpinius bronzos medalius.

Paskutinės, kaip įprasta per irklavimo varžybas, į Šventojo Lauryno upės vandenis buvo nuleistos aštuonvietės valtys. Šios rungties lenktynių pradžioje SSRS įgula truputį atsiliko, bet pamažu įsibėgėjo ir nepavijo tik čempione tapusios Vokietijos DR rinktinės. Zarasiškė K.Koženkova su komandos draugėmis buvo apdovanotos sidabro medaliais.

.

Kraitis – septyni medaliai

1976 metų liepos 17-rugpjūčio 1 dieną vykusiose Monrealio žaidynėse dalyvavo aštuoni Lietuvos sportininkai. Medalius iškovojo septyni iš jų, ir net penki medaliai buvo laimėti naujose olimpinėse moterų rungtyse.

Kitus du medalius iškovojo irkluotojas Vytautas Butkus ir plaukikas Arvydas Juozaitis. V.Butkus irklavo antrąją vietą užėmusioje porinėje keturvietėje valtyje, A.Juozaitis užėmė trečiąją vietą 100 metrų plaukimo krūtine varžybose.

Be medalio iš Kanados grįžo tik irkluotojas Antanas Čikotas. Jis irklavo septintąją vietą užėmusioje aštuonvietėje valtyje.

.