Tiek Kroatijos vyrų rankinio rinktinė, tiek stipriausias šios šalies klubas „Zagreb“ yra iškovoję daug skambių pergalių. Vis dėlto šiuo metu Kroatijos rankinis bando atgimti po keletą metų trukusio sąstingio.

HRS nuotr.

.

Dviejų olimpinių turnyrų nugalėtojai ir pasaulio čempionai, daugkartiniai pasaulio ir Europos pirmenybių prizininkai. Kroatijos rankininkai svarbiausiuose turnyruose iškovojo daug skambių pergalių, o prieš porą dešimtmečių ketvirtoji vieta oficialiose varžybose jiems būdavo didelė nesėkmė.

Šiais laikais jėgų santykis pasikeitė, bet po skausmingos kartų kaitos atsitiesianti Kroatijos rinktinė vėl kelia galvą ir, pasitelkusi islandą trenerį Dagurą Sigurdssoną, taikosi į aukščiausias vietas.

Šį trečiadienį su kroatų rankinio jėga susidurs Lietuvos rinktinė, kuri žais Europos pirmenybių atrankos rungtynes Splito mieste. Kroatijos rankininkai į šias rungtynes žvelgia gana atsainiai ir tikisi tiek lietuvius, tiek suomius, su kuriais žais šeštadienį, įveikti vos ne viena koja.

„Kroatijos rinktinė – daug stipresnė negu Lietuvos ir Suomijos komandos. Per šias rungtynes mums svarbiausia – per daug neatsipalaiduoti. Turime atkurti žaidimo ryšius ir kuo geriau pasiruošti tam, kas mūsų laukia sausio mėnesį“, – rungtynių su lietuviais išvakarėse kalbėjo Splite užaugęs Kroatijos rinktinės žaidėjas Mateo Marašas. Jo, kaip ir kitų Kroatijos rankininkų, galvoje jau sukasi mintys apie 2027 metų sausį vyksiančias pasaulio pirmenybes.

Kita vertus, Kroatijos rinktinės vartininkas Dominikas Kuzmanovičius priminė, kad atsipalaiduoti niekada nevalia: „Anksčiau per tokias rungtynes mums kartais kildavo sunkumų, todėl negalime palikti vietos jokiam neapibrėžtumui. Tikimės, kad per šias rungtynes pabandysime geriau įsisavinti tai, ką vėliau galėsime pritaikyti per pasaulio pirmenybes.“

.

Aukso spindesys

Kroatijos rankininkų požiūris – suprantamas. Pernai jie tapo pasaulio vicečempionais, šiais metais iškovojo Europos pirmenybių bronzos medalius. Kroatai šiuo metu tiek lietuvius, tiek suomius, kuriems didelis laimėjimas būtų vien kelialapis į Europos pirmenybes, pranoksta visa galva.

Vis dėlto dabartinė kroatų rankinio karta dar tik bando pasiekti tai, kas buvo tapę kasdienybe prieš ketvirtį amžiaus rungtyniavusiai Kroatijos rankinio kartai. O toji karta buvo įkopusi į aukščiausias viršūnes: laimėjo 1996 metų Atlantos ir 2004 metų Atėnų olimpinių žaidynių aukso medalius, tapo 2003 metų pasaulio čempione ir beveik iš kiekvienų pasaulio ar Europos pirmenybių parsiveždavo kurios nors spalvos apdovanojimus.

Iš viso per tris su puse dešimtmečio nuo Kroatijos nepriklausomybės paskelbimo šios šalies vyrų rankinio rinktinė laimėjo tris olimpinius, šešis pasaulio pirmenybių ir septynis Europos pirmenybių medalių komplektus.

Šio amžiaus pirmajame dešimtmetyje rankinio mėgėjai ypač nekantriai laukdavo Kroatijos ir Prancūzijos rinktinių susirėmimų, o didžiausią dėmesį prikaustydavo superžvaigždžių kroato Ivano Baličiaus ir serbų-kroatų kilmės Prancūzijos rinktinės lyderio Nikolos Karabatičiaus dvikovos.

Nors Kroatijos rinktinė medalius iškovodavo net tuomet, kai I.Baličius baigė karjerą, patekti ant garbės pakylos darėsi vis sunkiau ir sunkiau, o nuo praėjusio dešimtmečio vidurio kroatai medalius iškovodavo vis rečiau ir rečiau.

.

Pasirinko islandą

Svarioms pergalėms tapus retenybe, Kroatijos rankinio sąjunga (HRS) praėjusio dešimtmečio antrojoje pusėje ir šio dešimtmečio pradžioje kelis kartus keitė rinktinės trenerį, bet proveržio kaip nebuvo, taip nebuvo.

Vienintelė ryški prošvaistė buvo 2020 metų Europos pirmenybėse iškovoti sidabro medaliai, už kuriuos kroatai dėkojo į rinktinę grįžusiam legendiniam treneriui Lino Červarui. Jam vadovaujant rinktinė dar prieš keliolika metų iškovojo pasaulio pirmenybių ir Atėnų žaidynių aukso medalius, o L.Červaro sugrįžimas ir 2020-ųjų sidabras įžiebė viltį, kad Kroatijos rankininkai vėl pradės vos ne kiekvienais metais vežti apdovanojimus.

Tačiau jau kitų metų pasaulio pirmenybėse kroatai užėmė tik 15-ąją vietą – žemiausią istorijoje. L.Červaro burtai nebeveikė ir patyręs rankinio specialistas, kuriam tuo metu buvo jau 71-eri, nutarė užleisti vietą jaunesniems kolegoms.

Po L.Červaro, kurti pergalių receptą trumpai bandė Hrvoje Horvatas ir Goranas Perkovacas, bet rezultatai buvo ne ką geresni ir HRS ryžosi žengti drastišką žingsnį – pirmą kartą treniruoti rinktinę pakvietė užsienietį. Kroatijos rankinio vadovai pasirinko islandą Dagurą Sigurdssoną, kuris iki tol dirbo kitose rinktinėse ir pasiekė neblogų rezultatų treniruodamas Austrijos, Vokietijos bei Japonijos nacionalines komandas.

D.Sigurdssonas treniruoti Kroatijos rankininkus pradėjo 2024 metų pavasarį ir iškart įvykdė pirmąją užduotį – iškovojo kelialapį į Paryžiaus olimpines žaidynes.

„Jis yra neįtikėtinai ramus ir susikaupęs. Jis nepraranda savitvardos nė akimirką, visada žino, ką reikia daryti. Kiekvienas jo sprendimas – racionalus,“ – po pirmosios tiesioginės pažinties su naujuoju rinktinės treneriu per 2024 metų pavasarį vykusį olimpinės atrankos turnyrą, kalbėjo Kroatijos rinktinės veteranas Domagojus Duvnjakas.

Paryžiaus žaidynėse Kroatijos rankininkai užėmė tik devintąją vietą. Vis dėlto ilgai laukti didelių pergalių nereikėjo: pernai D.Sigurdssono treniruojama Kroatijos komanda iškovojo pasaulio pirmenybių sidabrą, šių metų pradžioje laimėjo Europos pirmenybių bronzą.

.

Abipusė meilė

Kroatijos rankinio bendruomenė pamilo islandą vos ne iš pirmo žvilgsnio. D.Sigurdssonas savo ruožtu šiltai atsiliepia apie Kroatijos rinktinę: „Kroatijos rinktinė – ketvirta rinktinė, kurioje dirbu. Treniravau Austrijos, Vokietijos ir Japonijos rinktines, bet jose nebuvo tokios šeimyniškos aplinkos. Kroatijos rinktinėje santykiai šiltesni, dažnai kartu einame vakarieniauti ir daugiau bendraujame. Bet yra ir kita monetos pusė – jei šeimoje kažkas nutinka, kyla didelė drama.“

Šiaurietiškai santūrus Kroatijos rinktinės treneris laikosi savito požiūrio į santykius komandos viduje. „Per ilgus turnyrus stengiuosi nesikalbėti su žaidėjais per daug. Jeigu nuolat su jais kalbėsiuos, jie liausis manęs klausytis. Nevengiu žaidėjų, bet esu uždaras žmogus. Neskambinu jiems vien dėl to, kad paklausčiau „kaip sekasi“. Tačiau jei žaidėjams kyla problemų ir jie kreipiasi, būtinai išklausau. Daug trenerių nori spręsti viską, bet aš esu ne toks. Kai kuriuos klausimus privalo išspręsti patys žaidėjai. Pasitikiu jais, o jie turi pateisinti pasitikėjimą,“ – prieš kelis mėnesius Kroatijos leidiniui „Sportklub“ dėstė 53 metų D.Sigurdssonas.

Svarbiausia, kad D.Sigurdssono metodai pasiteisina ir Kroatijos rinktinė kovoja dėl medalių. Toks pat tikslas bus keliamas ir per kitų metų pradžioje vyksiančias pasaulio pirmenybes, kurių kroatai laukia nusiteikę optimistiškai.

„Mūsų rinktinėje yra geras patyrusių ir jaunų žaidėjų mišinys, – neseniai kalbėjo buvęs rinktinės treneris, šiuo metu „Zagreb“ klube dirbantis Hrvoje Horvatas. – Visi rankininkai yra karjeros viršūnėje, visi žaidžia stipriuose klubuose. Norint iškovoti medalius, reikia šiek tiek sėkmės. Kartais Fortūna atsuka nugarą, bet kartais atsisuka veidu. Rinktinėje sėkmingai praėjo kartų kaita ir šiuo metu atrodo, kad viskas yra gerai.“

.

Lietuvio pėdsakas

Prieš kelerius metus skaudų nuopuolį išgyveno ne tik Kroatijos rinktinė, bet ir nepakeičiamas Kroatijos klubų rankinio vėliavnešys „Zagreb“. Sostinės klubas nepriklausomos Kroatijos laikais per 35 sezonus nė sykio niekam neužleido šalies čempiono vardo, o praėjusio amžiaus pabaigoje „Zagreb“ drebino ir Europos arenas.

Zagrebo komanda 1992 ir 1993 metais dukart paeiliui iškovojo Europos čempionų taurę, o pertvarkius svarbiausią žemyno turnyrą, XX amžiaus paskutiniame dešimtmetyje dar keturis kartus žaidė Čempionų lygos finale.

Amžių sandūroje, baigiantis „Zagreb“ didžiausios šlovės laikotarpiui, šios komandos aprangą tris sezonus vilkėjo ir lietuvis Dalius Rasikevičius (1999-2001 ir 2003-2004 m.).

D.Rasikevičius dalyvavo ir vienose iš labiausiai įsimintinų „Zagreb“ rungtynių. 2000 metų kovo mėnesį Zagrebo komanda Čempionų lygos pusfinalyje susirėmė su Vokietijos rankinio galiūnu „Kiel“. Zagrebo rankininkai pralaimėjo pirmąsias rungtynes išvykoje 21:32, bet savame „Cibona“ sporto centre (dabar D.Petrovičiaus krepšinio centras) pakilo į žūtbūtinę kovą ir antrajame kėlinyje įvartis po įvarčio naikino varžovų atsivežtą persvarą. Vis dėlto laiko neužteko – „Zagreb“ laimėjo tik 22:13 (8:7) ir į finalą pateko Kylio komanda. D.Rasikevičius tą vakarą įmetė vieną įvartį.

.

„Zagreb“ irgi atgimsta

Šiame amžiuje „Zagreb“ tokių skambių pergalių nebeiškovodavo. Tiesa, Zagrebo rankininkai kelis kartus pateko į Čempionų lygos ketvirtfinalį, bet į finalo ketvertą neprisibeldė. Praėjusio dešimtmečio antrojoje pusėje „Zagreb“ tapo Čempionų lygos autsaideriu, kuris sunkiai sukrapštydavo bent kelias pergales. 2020-2021 metų sezone Kroatijos čempionai pralaimėjo visas 14 rungtynių, o į milžinišką Zagrebo areną net pasibaigus pandemijai per kai kurias Čempionų lygos rungtynes ateidavo mažiau negu tūkstantis sirgalių.

Ištikimiausi „Zagreb“ aistruoliai galėjo nebent nostalgiškai prisiminti visai nesenus laikus, kai lankomumo vidurkis Zagrebo arenoje buvo didesnis negu 10 tūkstančių žiūrovų (2015-2016 m. sezone).

Šio dešimtmečio pradžioje „Zagreb“ sudarydavo apie 3 mln. eurų biudžetą, kuris buvo aiškiai per mažas, kad komanda pretenduotų užimti aukštas vietas. Nors Kroatijos sostinės treneriai visuomet išugdydavo gabių rankininkų, jie „Zagreb“ klube neužsibūdavo ir vos spėję prisistatyti Čempionų lygoje išvykdavo ten, kur mokamas didesnis atlyginimas.

Atrodo, kad dabar sunkiausi „Zagreb“ laikai jau praėjo. Pasak klubo vadovų, praėjusį sezoną „Zagreb“ biudžetą jau sudarė apie 5 mln. eurų. Prie rankinio klubo gerovės prisideda ir Zagrebo miestas. Pagal 2026 metų sausį Zagrebo miesto tarybos patvirtintą biudžetą, „Zagreb“ rankinio klubas iš sostinės iždo per ketverius metus gaus 1,84 mln. eurų.

Rankinio klubui numatyta dosniausia miesto parama. Zagrebo taryba „Dinamo“ futbolo klubui pažadėjo 1,77 mln. eurų, „Mladost“ tinklinio klubui – 1,66 mln. eurų, „Mladost“ vandensvydžio klubui – 1,23 mln. eurų, „Cibona“ krepšinio klubui – 1,08 mln. eurų.

Kad rankinio klubo galimybės padidėjo, galima suprasti ir pažvelgus į sudėtį. Jauni Kroatijos rankininkai nebeskuba išvykti į užsienį, o per porą pastarųjų metų „Zagreb“ susigrąžino kelis daug metų kitose šalyse žaidusius veteranus.

Buvę ilgamečiai Kroatijos rinktinės žaidėjai Manuelis Štrlekas ir Igoras Karačičius ne tik dalijasi patirtimi su jaunesniais komandos draugais, bet ir yra sirgalių traukos objektas. Šį sezoną per Zagrebe žaistas Čempionų lygos rungtynes į tribūnas ateidavo 5-7 tūkstančiai žiūrovų. Nors Zagrebo komanda nesugebėjo patekti į antrąjį etapą, „Zagreb“ rankininkai vieną skambią pergalę savo arenoje iškovojo – nugalėjo Paryžiaus PSG ekipą.

.

Varžovai iš mažo miesto

Kaip „Zagreb“ yra amžinas Kroatijos čempionas, taip „amžina“ šalies vicečempionė iki šių metų buvo Našicų „Nexe“. Nuo 2009 metų „Nexe“ net šešiolika kartų iš eilės laimėjo sidabro medalius ir tik praėjusį sezoną užleido vicečempionės vardą Zagrebo „Sesvete“ ekipai.

Slavonijoje esantys Našicai – nedidelis miestas, jame gyvena tik apie 15 tūkst. žmonių. Tačiau Našicuose veikia „Nexe“ statybos medžiagų bendrovė, kuri jau porą dešimtmečių yra pagrindinė rankinio klubo maitintoja.

„Nexe“ klubo biudžetas – apie 1,5 mln. eurų. Tiek neužtenka, kad būtų galima galynėtis su sostinės rankinio milžinu, bet Našicai suburia gana konkurencingą komandą, kuri kartais sukelia vėją net ir Europos turnyruose. „Nexe“ rankininkams geriausiai pavyko 2021-2022 metų sezone, kuriame jie įsiveržė į Europos lygos (antrojo pagal rangą turnyro) finalo ketvertą.

„Nexe“ ir šį sezoną neblogai žaidžia Europos lygos turnyre. Tiek Našicų komanda, tiek kita Kroatijos pirmenybių prizininkė „Sesvete“ kovoja dėl kelialapio į Europos lygos atkrintamąsias varžybas.

Našicų klubo vadovai turi didesnių planų – norėtų po kelerių metų pabandyti jėgas Čempionų lygoje. Kol kas veržtis į Čempionų lygą jiems per anksti, nes Našicuose nėra tinkamos arenos. Tačiau ant stalo jau guli naujos, keturis tūkstančius vietų turėsiančios arenos projektas, kurį tikimasi įgyvendinti „Nexe“ bendrovės, Našicų miesto ir Osijeko-Baranios apygardos lėšomis.

.

Žais krepšinio žemėje

Kroatijos rankinio sąjunga nusprendė rungtynes su lietuviais rengti Splito mieste. Pasirinkimas buvo neįprastas, nes šiais laikais vos ne visas Kroatijos rankinio gyvenimas yra susitelkęs Vidurio Kroatijoje (apie Zagrebą) ir Slavonijoje (prie Vengrijos ir Serbijos sienų, šalies šiaurės rytų dalyje). Tuo tarpu Splitas yra Dalmatijoje, prie Adrijos jūros.

Dalmatija – labiau krepšinio kraštas, kuriame užaugo dauguma garsiausių Kroatijos krepšininkų. Splite kelią į žvaigždes pradėjo Toni Kukočas, Dino Radža, Stojanas Vrankovičius, Velimiras Perasovičius, Nikola Vujčičius ir nemažas būrys kitų garsių krepšininkų.

Visam Kroatijos krepšiniui ypatinga vieta yra ir 1979 metais atidarytas „Gripe“ sporto centras, kuriame žaidžia savo geriausiais laikais triskart paeiliui Europos klubų čempione (1989, 1990 ir 1991 m.) tapusi Splito vyrų krepšinio komanda.

Vis dėlto Splitas nemažai davė ir Kroatijos rankiniui. Būtent šiame mieste gimė ir užaugo geriausiu visų laikų Kroatijos rankininku laikomas Ivano Baličius. Įdomu, kad nors abu I.Baličiaus tėvai buvo rankininkai, jis vaikystėje pirmiausia lankė krepšinio treniruotes, o žaisti rankinį pradėjo būdamas paauglys.

Šiais laikais didysis rankinis Splitą aplanko labai retai. Praėjusį kartą didelis rankinio renginys Splite vyko 2018 metų pradžioje, kai Kroatija priėmė Europos pirmenybes. Tuomet šeimininkai Kroatijos rankininkai pirmojo etapo rungtynes žaidė būtent Splite. Tiesa, prieš aštuonerius metus rankinio rungtynės vyko didesnėje, beveik 11 tūkstančių vietų turinčioje (arba turėjusioje) „Spaladium“ arenoje, kuri dėl miesto valdžios ir buvusių savininkų konflikto jau kelerius metus trūnija nenaudojama ir apleista.

„Gripe“ sporto centre yra šeši tūkstančiai vietų, o bilietai į rungtynes su lietuviais kainavo 15-20 eurų.